Prisimenant lietuvių kalbos puoselėtoją Gotfrydą Ostermejerį
2022-12-27

Gotfrydas Ostermejeris gimė 1716 m. balandžio 20 d. Marienburge, Vakarų Prūsijoje. Jo tėvas Baltazaras Gotlibas Ostermejeris buvo odininkas. Gotfrydas Ostermejeris tėvo buvo ruošiamas odininko profesijai ir praktikai buvo atiduotas to amato meistrui, bet šis, pastebėjęs vaiko gabumus, patarė tėvui leisti Gotfrydą į mokyklą. 1728–1736 m. G.Ostermejeris mokėsi Torūnės gimnazijoje, o 1737–1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją.
Norėdamas kunigauti Mažosios Lietuvos lietuviškose parapijose, jis lietuvių kalbos seminare ėmė mokytis lietuvių kalbos. Dar studijuodamas, du kartus mokytojavo Verdainės (kaimo netoli Šilutės) parapinėje mokykloje. Čia jis lietuvių kalbos pramoko pas tuometį Verdainės kunigą Fabijoną Kalavą. 1744 m. Darkiemio apskrities Trempų bažnyčios globėjas ministras fon Gėrnė G. Ostermejerį pasikvietė į Trempus, 1752 m. jis buvo įšventintas į kunigus ir Trempuose (dabar – Novostrojevas) kunigavo iki savo amžiaus pabaigos.
G.Ostermejeris buvo grynas vokietis, bet patekęs tarp lietuvių ir vedęs kunigo Kalavos dukterį Oną Reginą sulietuvėjo, pamilo lietuvius ir jų kalbą, kurią ėmė vartoti net savo šeimoje. Jis buvo gana produktyvus tikybinės ir mokslinės literatūros puoselėtojas, rašė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Ypač vertingi yra jo vokiški raštai, dėl kurių kitataučiai ėmė domėtis lietuviais ir lietuvių kalba.

Gumbinė – Mažosios Lietuvos kultūrinis ir administracinis centras. I dalis
2022-12-27

Gumbinės pirmtakė buvo šiauriau miesto, Narpės upelio krante ilgus amžius gyvavusi medžiotojų ir žemdirbių gyvenvietė. Jos vardas lieka nežinomas. Nadruvos žemėn Vokiečių ordino riteriai įsiveržė numalšinę Herkaus Manto vadovaujamą Didįjį prūsų sukilimą.1283 m. ordinas nadruvių gentį pavergė. Pirmosios gyvenvietės šiose vietose minimos hercogo Alberto (Albrechto) laikais, jau panaikinus Teutonų ordiną. 1525 m. ordino vietoje Albertas įkūrė pirmąją Europoje evangelišką liuteronišką valstybę – Prūsijos hercogystę. Kertami miškai, daugėja gyventojų ir dirbamos žemės, sudaromi pirmi inventoriai ir gyventojų prievolės, steigiamos karčiamos, malūnai, bažnyčios. Dar negausūs rašytiniai šaltiniai registruoja pirmuosius apylinkių kaimus, gyventojų vardus ir mokesčius. Praktiškai visi vietovių pavadinimai yra lietuviški. Vienas iš XVI a. viduryje paminėtų kaimų buvo Pisakaimis (vok. Pisserkeim, Pisserkehmen). Jame, žemiau Pisos ir Romintos upių santakos, apie 1550 m. pastatyta pirmoji apylinkėje krikščioniška bažnyčia.

1580 m. atsirado naujasis gyvenvietės vardas – Gumbinė, senasis pavadinimas nyksta. Vietovardis galimai kilo nuo žodžio gumbas, gumbti, gumbuotas arba iš kablį primenančio žvejybos įrankio, išplatėjusios upės vietovės ar jos kilpos. Yra manančių, kad pavadinimas galėjo kilti nuo gumbuoto, senųjų lietuvių garbinto ąžuolo ar liepos, po kuriais kūrenta amžinoji ugnis ir aukota dievams.

Beveik visi Prūsijos rytinės dalies (Skaluvos, Nadruvos ir Sūduvos) gyventojai tada buvo lietuviai. Juos sudarė kryžiuočių karus išgyvenę senųjų skaluvių, nadruvių, ir sūduvių palikuonys bei iš LDK atkeliavę lietuviai. XVII a. Gumbinė – tai keliolika lietuvių žemdirbių, medžiotojų, žvejų, medkirčių sodybų iš Vištyčio ežero atitekančios Pisos pakrantėje.

Kristijono Donelaičio “Raštų” leidėjas Augustas Šleicheris
2022-09-29

Kalbininkas Augustas Šleicheris gimė Tiuringijos krašte, Mainingene, 1821 m. vasario 19 d. (mirė 1868 m. gruodžio 6 d.). Jis laikomas vienu svarbiausių indoeuropeistikos tyrėjų. Pradžioje studijavo teologiją ir Rytų kalbas (arabų, hebrajų, sanskritą, persų). Veikiamas Hėgelio sukūrė teoriją, kad kalba išgyvena kūrimosi, brandos ir nykimo tarpsnius. 1850 m. savo kūrinyje “Europos kalbų sisteminė apžvalga” sistemiškai aprašė Europos kalbas. Nagrinėdamas kalbas Šleicheris griežtai rėmėsi darvinistiniais, evoliucionistiniais principais, kalbas klasifikavo it gyvus organizmus. Būtent jis į kalbotyrą įvedė „kalbų medžio“ sampratą, kur kalbos vaizduojamos kaip kylančios iš vieno kamieno ir toliau besišakojančios pagal genetinę priklausomybę. Neigė buvus vieną žmonių prokalbę, o dabartines kalbas kildino iš keleto hipotetinių kalbų (poligenezė).

A. Šleicheris yra palikęs lituanistikai reikšmingų darbų. Neabejotinai reikšmingi A. Šleicherio nuopelnai lietuvių kalbotyrai. Baltistika A. Šleicheris susidomėjo studijuodamas Bonos universitete. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė, studijuojant slavų kalbų problemas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Jis rašė: ,,Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kamieno kalbų ir būtent dėl to tokia svarbi ir vertinga giminingų kalbų, ypač artimiausių lietuvių kalbai slavų kalbų, aiškinimui“. Kaip itin archajišką, lietuvių kalbą įvedė į lyginamuosius indoeuropeistikos veikalus, sudarė veikalą, kuriame nagrinėjo baltų dievavardžių kilmę, 1856 m. išleido Lietuvių kalbos gramatiką (vadovą). Ilgą laiką Šleicherio veikalai buvo vienintelis pasaulio mokslininkų šaltinis apie lietuvių kalbą, mitologiją. Viename iš savo darbų A. Šleicheris teigė, jog yra pasiryžęs atsidėti lietuvių kalbos studijoms ir, jei reikės, joms skirti visą savo gyvenimą.

Prisimenant Frydrichą Kuršaitį
2022-12-27

Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, kalbininkas, žodynininkas, kultūros veikėjas, evangelikų liuteronų kunigas, religinių raštų rengėjas, spaudos darbuotojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Kuršaitis gimė 1806 m. balandžio 24 d. Noragėliuose (dab. rus. Motylkov), tuometinėje Pakalnės apskrityje, dabartiniame Gąstų rajone, Karaliaučiaus srityje. Baigęs Elbingo gimnaziją, 1836–1844 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, lankė Martyno Liudviko Rėzos vadovaujamą lietuvių kalbos seminarą. 1844 m. buvo  įšventintas kunigu. 1841–1883 m. - Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas, nuo 1865 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius, 1875 m. filosofijos garbės daktaras ir laisvųjų menų magistras. 1882 m. F.Kuršaitis tapo čekijos mokslų draugijos nariu korespondentu.
F.Kuršaitis 1849–1880 m. redagavo Prūsijos valdžios subsidijuojamą savaitraštį „Keleiwis isz Karaliaucziaus broliams lietuwininkams žinias parnesząs“, 1875–1880 m. „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Jis perredagavo ir sukirčiavo oficialiojo giesmyno 1841 m. leidimą, vertė bei perkūrinėjo giesmes, parengdamas jų rinkinius mokykloms (1853 m.), kariuomenei (1854 m.). 1841 m. naujai išvertė Martyno Liuterio „Mažąjį katekizmą“, 1853 m. išleido „Augsburgo išpažinimą“, taisė 1853 m. „Biblijos“, 1865 m. „Naujojo testamento“ leidimus, 1864 m. parašė istorinę Biblijos lietuvių kalba rengimo apžvalgą.
Į lietuvių kalbą išvertė blaivybę propaguojančių knygelių, giesmių, pats jas kūrė, sudarė ir išleido giesmynų.

Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio palaikai į Lietuvą kol kas nesugrįš
2022-12-27

Rudenį Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus atstovai bei Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Vytautas Jurevičius ir kiti asmenys susitiko su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku siekiant aptarti, kodėl jau apie dvejus metus įvairiose institucijose yra kalbama apie 1923 metų sukilimo vado Jono Budrio palaikų iš JAV, iš Čikagos atvežimą į Klaipėdą, apie jo testamento įvykdymą, tačiau klausimas yra įstrigęs.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas mano, kad geriausia vieta perlaidojimui yra Skulptūrų parke, šalia 1923 metų sukilėlių paminklo. Bet čia palaidoti žuvusieji, o jų vadas mirė savo mirtimi ir turi būti perlaidotas drauge su žmona. Meras susitikimo metu sakė, jog norėtų gauti ne žodinį, bet rašytinį Jono Budrio palikuonių sutikimą dėl palaikų pervežimo į Klaipėdos miestą.

Svečias iš JAV teigė, jog J. Budrio testamento vykdytojai mano, kad nors 2023-ieji yra paskelbti Klaipėdos krašto metais, nebūtina perlaidoti iki 2023 m. sausio 15 d., nes tai pareigai atlikti tinka visi ateinantys metai.

Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys 1964 metais atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, bet jo valia buvo būti palaidotam būtent Klaipėdoje.