Kristijono Donelaičio “Raštų” leidėjas Augustas Šleicheris
2022-09-29

Kalbininkas Augustas Šleicheris gimė Tiuringijos krašte, Mainingene, 1821 m. vasario 19 d. (mirė 1868 m. gruodžio 6 d.). Jis laikomas vienu svarbiausių indoeuropeistikos tyrėjų. Pradžioje studijavo teologiją ir Rytų kalbas (arabų, hebrajų, sanskritą, persų). Veikiamas Hėgelio sukūrė teoriją, kad kalba išgyvena kūrimosi, brandos ir nykimo tarpsnius. 1850 m. savo kūrinyje “Europos kalbų sisteminė apžvalga” sistemiškai aprašė Europos kalbas. Nagrinėdamas kalbas Šleicheris griežtai rėmėsi darvinistiniais, evoliucionistiniais principais, kalbas klasifikavo it gyvus organizmus. Būtent jis į kalbotyrą įvedė „kalbų medžio“ sampratą, kur kalbos vaizduojamos kaip kylančios iš vieno kamieno ir toliau besišakojančios pagal genetinę priklausomybę. Neigė buvus vieną žmonių prokalbę, o dabartines kalbas kildino iš keleto hipotetinių kalbų (poligenezė).

A. Šleicheris yra palikęs lituanistikai reikšmingų darbų. Neabejotinai reikšmingi A. Šleicherio nuopelnai lietuvių kalbotyrai. Baltistika A. Šleicheris susidomėjo studijuodamas Bonos universitete. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė, studijuojant slavų kalbų problemas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Jis rašė: ,,Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kamieno kalbų ir būtent dėl to tokia svarbi ir vertinga giminingų kalbų, ypač artimiausių lietuvių kalbai slavų kalbų, aiškinimui“. Kaip itin archajišką, lietuvių kalbą įvedė į lyginamuosius indoeuropeistikos veikalus, sudarė veikalą, kuriame nagrinėjo baltų dievavardžių kilmę, 1856 m. išleido Lietuvių kalbos gramatiką (vadovą). Ilgą laiką Šleicherio veikalai buvo vienintelis pasaulio mokslininkų šaltinis apie lietuvių kalbą, mitologiją. Viename iš savo darbų A. Šleicheris teigė, jog yra pasiryžęs atsidėti lietuvių kalbos studijoms ir, jei reikės, joms skirti visą savo gyvenimą.

Augustas Šleicheris padarė nemažą įnašą į lietuvių kalbos ir baltų prokalbės tyrinėjimus. Jo pažintis su gyvąja lietuvių kalba prasidėjo 1852 m., kai jis leidosi į mokslinę kelionę po Rytų Prūsiją, Lietuvos provinciją. Lankydamasis lietuvių gyventose vietovėse, jis mezgė kultūrinius ir literatūrinius ryšius su garsiais to meto mokslininkais lituanistais Frydrichu Kuršaičiu, Georgu Neselmanu ir kitais. Čia jis rinko tautosaką (pasakas, mįsles, dainas) ir per nepilną pusmetį gerai pramoko lietuvių kalbą.

Lietuvių kalbos ypatumų gramatinio pateikimo moksliškumas ir tikslumas bei naujos ir šviežios lietuvių liaudies literatūros medžiagos gausa Šleicherio vadovėlį padarė svarbiausia ir ilgą laiką vienintele pagalbine priemone lietuvių kalbos studijose, kuris ilgą laiką neprarado savo vertės. Kita vertus, Šleicherio knyga “Kristijonas Donelaitis. Lietuviu poetas” („Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen“), kurią 1865 m. išleido Sankt Peterburge, yra pirmasis Kristijono Donelaičio mokslinis leidimas originalo kalba, kuriame yra poema „Metai“, visos šešios pasakos”.

Po kelionių Lietuvos provincijoje, grįžęs į Prahą, A. Šleicheris keletą metų rūpestingai tvarkė ir sistemino surinktą medžiagą. 1856 m. jis išleido pagrindinį lituanistinį savo veikalą – Lietuvių kalbos vadovą. Jį sudarė dvi dalys: Lietuvių kalbos gramatika (1856) bei Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas (1857). Šiame skaitinių vadovėlyje su tiksliomis metrikomis jis pateikė lietuvių liaudies dainų, mįslių, priežodžių, pasakų ir kitokios tautosakinės medžiagos.

Savo gramatikoje A. Šleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Ją 1870 m. savarankiškai išsivertė ir, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, ja naudojosi Antanas Baranauskas. Šį veikalą taip pat buvo gerai išstudijavę ir kiti žinomi to meto lietuvių kalbos tyrėjai – broliai Antanas  ir Jonas Juškos, Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga.

Lituanistikai A. Šleicheris nusipelnė ir parengęs pirmąjį mokslinį Kristijono Donelaičio raštų leidimą, skirtą lyginamosios kalbotyros studijoms. Jis naudojosi pirminiais šaltiniais, konsultavosi su lietuvių raštijos darbuotojais F. Kuršaičiu, Jurgiu Meškaičiu ir kt. Redaguodamas K. Donelaičio raštus, A. Šleicheris stengėsi palikti juos kuo autentiškesnius (vengė teksto kupiūravimo ir gražinimo), stengėsi Donelaitį parodyti tokį, koks jis iš tikrųjų buvo – davė pradžią naujai Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, išlikusiai iki mūsų dienų.

K. Donelaičio Metus Augustas Šleicheris laikė literatūriniu šedevru. Jis rašė: ,,Kaip gaila, kad žūsta tokia kalba, kuri formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, indų kūriniais“. Rengiant K. Donelaičio raštus, A. Šleicheriui padėjo būrys talkininkų. Knygos pabaigoje buvo pateiktas žodynas su vertimu į vokiečių kalbą.

Vida Mickuvienė