Vytautas Šilas: „Malonu, kad mano veikla pripažįstama ir vertinama“
2022-12-29

Minint Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos (Tilžės) Akto pasirašymo 100-ąsias metines, lapkričio 30-ąją, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Povilas Šilas buvo apdovanotas K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“ už ilgametį Mažosios Lietuvos tyrinėjimą, renginių organizavimą, istorinės atminties saugojimą, knygų ir kitų renginių rengimą bei bendraautorystę rengiant leidinius ir straipsnius Mažosios Lietuvos temomis. Siūlome skaitytojams pokalbį su V.P.Šilu.

-Esate inžinierius, baigėte fizikos mokslus Vilniaus universitete. Kaip atsitiko, kad susidomėjote Mažąja Lietuva, jos istorija ir asmenybėmis?   

-Baigęs Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, Vilniaus radijo komponentų gamykloje ėmiau dirbti inžinieriaus darbą. Ten susidomėjau sportiniu turizmu, kelionėmis apskritai. 1978 metais, perskaitęs neseniai išėjusius aušrininko, kovotojo už lietuvybę raštus, sudominau Mažąja Lietuva kelis savo bendradarbius. Panorome aplankyti jos pagrindinę dalį – Karaliaučiaus sritį. Tokiai kelionei reikėjo nusimanančio vadovo. Sudaręs beveik 20 istorikų ar literatų sąrašą, ką nors parašiusių apie Mažąją Lietuvą, suskatau vadovo ieškoti. Mūsų ekskursijai vadovauti atsisakė visi – vieni dėl didelio užimtumo, kiti dėl sveikatos ir panašiai. Tuomet suvokiau, kad sovietinei valdžiai Mažoji Lietuva nėra labai pageidautina tema. Kilo mintis rinkti medžiagą ir parengti vadovą po Mažąją Lietuvą. 1981 metais keliasdešimt egzempliorių buvo paskleistas pirmasis 37 puslapių apimties nelegalaus „Vadovo po Mažąją Lietuvą“ variantas.

Abelis Vilis, Paulius Mėgotas ir Pabėtai
2022-09-30

Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos (tarmės) paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šis leidinys tapo vienu pagrindinių šaltinių prūsų kalbos (tarmės) tyrinėtojams. Apie šį mūsų tautos raštijos paminklą ir jo autorius rašytiniai šaltiniai ganėtinai skurdūs, fragmentiški, kartais prieštaringi. Juose minima, kad šį katekizmą išvertė Pabėtų (dab.rus. Romanovo) klebonas Abelis Vilis (apie 1515 - apie 1575), kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas.

Mūsų nuomone, kalbą „šiek tiek mokėti“ yra per maža, kad būtų galima būti vertimo autoriumi. Tad P. Mėgotą, mokėjusį lietuvių ir vokiečių kalbas bei vietines tarmes, reikėtų laikyti šio katekizmo (dalies) tekstų vertimo autoriumi, o galbūt ir pačios knygos bendraautoriumi.

Baudžiauninku įvardinamo P. Mėgoto XVI a. deramai įvardinti ir įvertinti neleido tuometiniai luominiai supratimai, tačiau šiandieninėje visuomenėje neturėtime bijoti jo įsirašyti greta pirmųjų mūsų raštijos kūrėjų, o tuo pačiu deramai pasirūpinti su šiomis asmenybėmis susijusiu kultūros paveldu, jo geresniu pažinimu, įprasminimu, galbūt ir juos menančios bažnyčios atstatymu.

Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.

Edita Barauskienė - rašytoja iš Mažosios Lietuvos
2022-12-28

Rašytoja Edita Barauskienė 2016 m. už istorinį romaną "Tolminkiemio sodininkas" bei kitus istorinius romanus apie Mažosios Lietuvos veikėjus, Mažosios Lietuvos istorinės atminties ir kultūros paveldo puoselėjimą bei istoriką buvo apdovanota K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Primename pokalbį su ja.

- Esate baigusi biologijos mokslus tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, trumpai mokytojavote Šakiuose ir jau 50 metų gyvenate Priekulėje, kur ir gimė visi jūsų grožinės literatūros kūriniai apie Ievą Simonaitytę, Abraomą Kulvietį, Martyną Mažvydą bei Kristijoną Donelaitį. Kaip atsitiko, kad atradote savyje rašytojos talentą?

- Esu gimusi Mažojoje Lietuvoje, čia užaugusi. Sauguose (Šilutės rajone) baigiau vidurinę mokyklą, kurioje dirbo puikūs, savo darbui atsidavę, mokytojai. Taigi, baigusi mokslus, sugrįžau į savo gimtinę, kuri kiekvieną traukia savaip, o be to turėjau vidinių įsipareigojimų rūpintis savo motina, kuri neprieštaravo, kad studijuočiau Vilniuje. Ji suprato, kad turiu didelį norą mokytis. Gal būt, jei būčiau likusi Vilniuje, o tokią galimybę turėjau, šios knygos nebūtų atsiradusios.

Kaip surasti savąjį pašaukimą? Tai sudėtingas klausimas. Kiekvienas savąjį talentą gauna su užgimimu: kas tarnauti, kas pranašauti... Vieni juo pasinaudoja ir skolą grąžina su palūkanomis, o kiti jį užkasa po žeme... Vienas savo pašaukimą išgirsta jaunystėje, o kitas – po ilgų ieškojimų. Treti, neturėdami palankių sąlygų, į savo pašaukimą gali atsiliepti tik tuokart, kai jau yra atlikę savo žemiškus darbus. Gal būt, prie pastarųjų priklausė ir Kristijonas Donelaitis.

Gumbinė – Mažosios Lietuvos kultūrinis ir administracinis centras. II dalis
2022-12-28

Gumbinės senamiesčio bažnyčioje 1672–1708 metais kunigavo Michaelis Merlinas (1641–1708). Tais laikais jis buvo vienas didžiausių lietuvių kalbos autoritetų, nustatinėjęs jos vartojimo taisykles. Turėdamas aukštą teologinį išsilavinimą, dirbęs ir gyvenęs keliose Mažosios Lietuvos vietovėse, jis gerai išmoko lietuvių kalbą.

Polemizuodamas su kitais, kaip taisyklingos, grynos kalbos šaltinį įvertino tautosaką ir svetimybių nepaliestą lietuvių liaudies kalbą, siūlydamas ja domėtis ir vadovautis, leidžiant valdžios ir bažnyčios raštus.

Michaelis Merlinas laikomas lietuvių kalbos norminimo pradininku, vienu iš lietuviškos raštijos kūrėjų, padariusių įtaką Jono Šulco, Pilypo Ruigio, Jokūbo Brodovskio kūriniams.

Senojoje jos bažnyčioje 1714 m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Jo gimtinė – Lazdynėlių kaimas yra vos už 5 km į rytus, ji tuo metu priklausė Gumbinės evangelikų parapijai.

Prisimenant Mokytoją Oną Druseikaitę-Ruževičiūtę
2022-12-28

Minint Mažosios Lietuvos dieną, 2016 m. įteikti K.Donelaičio medaliai „Širdings brolau“ trims daug šiam kraštui nusipelniusiems žmonėms. Tarp nominantų komisija daugiausia balų skyrė, tuo metu jau dešimt metų lietuvių kalbos Karaliaučiaus krašte mokiusiai Onai Druseikaitei-Ruževičiūtei. Tada jinai sakė: „Šis apdovanojimas – tai didelė garbė ir įsipareigojimas“. 2018 m. Onutė mirė. Oficialiai – nuo sunkios ligos. Siūlome skaitytojams ir šiais laikais aktualų pokalbį su ja.

-        - Trumpai prisistatykite, ką esate baigusi, kokia buvo Jūsų darbinė karjera.

-        - Prieš septyniolika metų baigiau Šiaulių universitete rusų ir lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Savo studijas tęsiau Šiaulių universitete: baigiau gretinamosios kalbotyros, vėliau - švietimo vadybos magistrantūrą. Mokiausi ir dirbau tuo pačiu metu. Septynerius metus mokiau lietuvių kalbos Šiaulių rajono Šakynos mokykloje. Po to išvykau dešimčiai metų į Karaliaučiaus kraštą, kur iki šių metų rugsėjo dirbau Įsruties (Černiachovskio) pedagoginiame institute bei Vaikų ir jaunimo centre lietuvių kalbos mokytoja.

-       -  Nemažai metų atidavėte darbui Karaliaučiaus krašte. Kur ir ką dirbote, kaip atsidūrėte ten?

-       -  Į Karaliaučiaus kraštą atvykti pakvietė Lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Domėjausi lituanistinių mokyklų veikla, turėjau minčių lietuvių kalbos mokyti Latvijos Jelgavos miesto sekmadieninėje mokyklėlėje, bet likimas lėmė taip, kad atsidūriau Įsrutyje - tuometei Įsruties pedagoginei kolegijai reikėjo lietuvių kalbos specialisto. Pirmaisiais metais dirbau ne tik kolegijoje, bet ir Vaikų namuose, vėliau - 4-oje vidurinėje mokykloje, nuo šio spalio lietuvių kalbos pamokas vedu tik Įsruties Vaikų ir jaunimo centre.