Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Vytautas Šilas: „Malonu, kad mano veikla pripažįstama ir vertinama“
2022-12-29

Minint Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos (Tilžės) Akto pasirašymo 100-ąsias metines, lapkričio 30-ąją, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Povilas Šilas buvo apdovanotas K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“ už ilgametį Mažosios Lietuvos tyrinėjimą, renginių organizavimą, istorinės atminties saugojimą, knygų ir kitų renginių rengimą bei bendraautorystę rengiant leidinius ir straipsnius Mažosios Lietuvos temomis. Siūlome skaitytojams pokalbį su V.P.Šilu.

-Esate inžinierius, baigėte fizikos mokslus Vilniaus universitete. Kaip atsitiko, kad susidomėjote Mažąja Lietuva, jos istorija ir asmenybėmis?   

 

-Baigęs Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, Vilniaus radijo komponentų gamykloje ėmiau dirbti inžinieriaus darbą. Ten susidomėjau sportiniu turizmu, kelionėmis apskritai. 1978 metais, perskaitęs neseniai išėjusius aušrininko, kovotojo už lietuvybę raštus, sudominau Mažąja Lietuva kelis savo bendradarbius. Panorome aplankyti jos pagrindinę dalį – Karaliaučiaus sritį. Tokiai kelionei reikėjo nusimanančio vadovo. Sudaręs beveik 20 istorikų ar literatų sąrašą, ką nors parašiusių apie Mažąją Lietuvą, suskatau vadovo ieškoti. Mūsų ekskursijai vadovauti atsisakė visi – vieni dėl didelio užimtumo, kiti dėl sveikatos ir panašiai. Tuomet suvokiau, kad sovietinei valdžiai Mažoji Lietuva nėra labai pageidautina tema. Kilo mintis rinkti medžiagą ir parengti vadovą po Mažąją Lietuvą. 1981 metais keliasdešimt egzempliorių buvo paskleistas pirmasis 37 puslapių apimties nelegalaus „Vadovo po Mažąją Lietuvą“ variantas.

- Jau nuo 1980 metų organizavote keliones į Karaliaučiaus kraštą.  Kokie prisiminimai liko iš tų laikų, kokie žmonės ten keliavo, kokių įspūdžių patyrėte?

- Atėjo 1980 metų pavasaris ir pagaliau per pažįstamą bendradarbę prisikvietėme vadovu Tolminkiemio bažnyčios atstatytoją Napalį Kitkauską, kuris ekskursijai vadovauti atvyko kartu su Zanavykų krašto tyrėju Albinu Vaičiūnu. Kelionė buvo puiki, bet, tiesą sakant, tikėjausi išgirsti ir pamatyti daugiau. Tai dar labiau paskatino mane pačiam rinkti medžiagą apie Mažąją Lietuvą. 

 

Nuo 1981 metų vedžiau ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą vienas pats - kiekvienais metais po kelias. Taip buvo iki 2002 metų, kai Rusijos Federacijos ambasada atsisakė išduoti man vizą. Mano bendrakeleiviai buvo Radijo komponentų gamyklos, Lietuvos Mokslų akademijos ir Vilniaus muziejų darbuotojai, moksleiviai, Vilniaus mokytojų namų Dailės studijos dalyviai, Kauno gidų draugijos „Gidas“ nariai.  Vadovavau kelioms turizmo agentūrų „Švitė“ ir „Titano vartai“ ekskursijoms.

Labiausia įsiminė Liaudies dainų klubo „Raskila“ ekskursija. Jau nuo dalyvių susirinkimo vietos mus sekė KGB, bet mūsų autobusui pavyko nuo jos pasprukti. Tačiau ties Žiežmariais jų komanda mus sustabdė ir liepė grįžti į Vilnių. Dalį žmonių aš išlaipinau ir mes išėjome neva į Liaudies buities muziejų. Autobusui išvažiavus (neišlipę dalyviai Vilniuje buvo apklausiami), mes maršrutiniais autobusais ir traukiniais iškeliavome į ir po Karaliaučiaus kraštą.

- Šiemet sukanka jau 30 metų, kai esate Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas. Pristatykite mūsų skaitytojams plačiau šią organizaciją ir jos veiklą.

 

- 1993 m. birželio 25 dieną LR Teisingumo ministerijoje įregistruota visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) yra Mažosios Lietuvos ekspertų ir mylėtojų organizacija, kuri tęsia  Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva 1989 m. gruodžio 18 d. prie LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įregistruotos Visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos veiklą. MLRT visuomenei ir valdžios institucijoms kelia aktualius Mažosios Lietuvos istorijos ir dabarties klausimus. MLRT interesų sritys yra Karaliaučiaus krašto praeitis ir ateitis, Klaipėdos krašto etninis savitumas, istorijos ir kultūros veikėjų atminties įamžinimas, atmintinų istorijos įvykių aktualinimas, nacizmo ir bolševizmo genocido pagarsinimas.

MLRT nariai yra Mažosios Lietuvos praeities ir dabarties žinovai, Mažojoje Lietuvoje interesų turinčių visuomeninių organizacijų deleguoti atstovai. MLRT pasirūpino pakartotinu (1991 m.) P.Kušnerio studijos apie etninę Karaliaučiaus krašto lietuvišką praeitį leidimu, 1995 m. surengė konferenciją „Potsdamas ir Lietuva“, 1996 m. išleido straipsnių rinkinį „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“. 1998 m. pasiekėme, kad  Valstybinė Lietuvių kalbos komisija patvirtintų vartotinų Mažosios Lietuvos vietovardžių sąrašą, išleidome straipsnių rinkinį „Nuo Mažvydo iki Vydūno“ (1999 m. rusų kalba). 2001 m. buvo surengta tarptautinė konferencija „Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos“. 2010 metais išleidome daugiausia Tilžės Akto ir Klaipėdos krašto sukilimui skirtų straipsnių rinkinį „Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos“.

- Esate esperanto kalbos žinovas ir propaguotojas, išleidęs pirmąjį pasaulyje esperanto kalbos vadovėlį radijo mėgėjams, šia kalba parašęs daugybę straipsnių. Kaip atsirado šis pomėgis ir ką jis jums reiškia?

 

-Tarptautine esperanto kalba susidomėjau dar būdamas vakarinės mokyklos mokinius (tada dirbau šaltkalviu). Šios kalbos mokiausi jau būdamas sovietinėje kariuomenėje. Kalba mane patraukė savo logiškiausia pasaulyje gramatika ir tuo, kad neteikdama privilegijų jokiai „didžiajai“ kalbai, ji buvo priimtina alternatyva tuomet brukamai rusų kalbai. Dalyvaudamas pasauliniuose esperantininkų kongresuose, kituose esperantininkų renginiuose, įsitikinau, kad esperanto kalba padeda suartėti skirtingų kultūrų savų kraštų patriotams.

- Esate vienas iš iniciatorių Lietuvos Seimo nutarimo, kuriuo lapkričio 30-oji – Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto diena pripažinta Atmintina diena. Neseniai minėjome šio Akto 100-metį. Kuo šis pasirašymas ir pats dokumentas mums svarbus ir aktualus šiandien?

- Tilžės Akto (Mažosios Lietuvos tautinės tarybos Akto) signatarai buvo konstatavę, kad mažlietuviai, likdami vokiečių valdžioje, yra pasmerkti visiškam suvokietinimui. Jų 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašytas Tilžės Aktas pateikė tokią išeitį: „Mes, lietuviai Prū­sų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę ir reikalaujame Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos“. 

 

Pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje, Karaliaučiaus krašte, po Antrojo pasaulinio karo nelikus autochtonų lietuvių, toks jų atstovų legitiminis pareiškimas įgavo testamentinę vertę. Tilžės Aktu rėmėsi Vokietijoje 1946 metais at­gaivintos Mažosios Lietuvos tarybos priimti du Fuldos Aktai, o vėliau Mažosios Lie­tuvos rezistencinio sąjūdžio Amerikoje pareiškimai, reikalaujantys dekolonizuoti Karaliaučiaus kraštą.

- Minint Mažosios Lietuvos Akto 100-mečio sukaktį buvote apdovanotas ir K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Kuo jums yra svarbus šis apdovanojimas?

 

- Kristijono Donelaičio draugijos, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Kultūros ministerijos vardu įteiktą Kristijono Donelaičio atminimo medalį vertinu kaip pirmąjį oficialų mano veiklos Mažosios Lietuvos baruose  įvertinimą. Malonu, kai peržengus 80 metų ribą ir švenčiant istorinio Tilžės Akto 100-metį, mano veikla pripažįstama ir įvertinama ne tik pačių artimiausių bendražygių!

- Ko norėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams?

 

- „Donelaičio žemės“ skaitytojams linkiu būti labiau aktyviems – naudotis jos teikiama tribūna savo mintims ir klausimams pateikti, populiarintį šį žurnalą tarp draugų, pažįstamų, bendradarbių.

Autoriaus nuotrauka - V.P.Šilas po apdovanojimo K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“...

 
Algis Vaškevičius

 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt