Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Edita Barauskienė - rašytoja iš Mažosios Lietuvos
2022-12-28

Rašytoja Edita Barauskienė 2016 m. už istorinį romaną "Tolminkiemio sodininkas" bei kitus istorinius romanus apie Mažosios Lietuvos veikėjus, Mažosios Lietuvos istorinės atminties ir kultūros paveldo puoselėjimą bei istoriką buvo apdovanota K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Primename pokalbį su ja.

- Esate baigusi biologijos mokslus tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, trumpai mokytojavote Šakiuose ir jau 50 metų gyvenate Priekulėje, kur ir gimė visi jūsų grožinės literatūros kūriniai apie Ievą Simonaitytę, Abraomą Kulvietį, Martyną Mažvydą bei Kristijoną Donelaitį. Kaip atsitiko, kad atradote savyje rašytojos talentą?

- Esu gimusi Mažojoje Lietuvoje, čia užaugusi. Sauguose (Šilutės rajone) baigiau vidurinę mokyklą, kurioje dirbo puikūs, savo darbui atsidavę, mokytojai. Taigi, baigusi mokslus, sugrįžau į savo gimtinę, kuri kiekvieną traukia savaip, o be to turėjau vidinių įsipareigojimų rūpintis savo motina, kuri neprieštaravo, kad studijuočiau Vilniuje. Ji suprato, kad turiu didelį norą mokytis. Gal būt, jei būčiau likusi Vilniuje, o tokią galimybę turėjau, šios knygos nebūtų atsiradusios.

Kaip surasti savąjį pašaukimą? Tai sudėtingas klausimas. Kiekvienas savąjį talentą gauna su užgimimu: kas tarnauti, kas pranašauti... Vieni juo pasinaudoja ir skolą grąžina su palūkanomis, o kiti jį užkasa po žeme... Vienas savo pašaukimą išgirsta jaunystėje, o kitas – po ilgų ieškojimų. Treti, neturėdami palankių sąlygų, į savo pašaukimą gali atsiliepti tik tuokart, kai jau yra atlikę savo žemiškus darbus. Gal būt, prie pastarųjų priklausė ir Kristijonas Donelaitis.

- Kaip pasirenkate istorines asmenybes ar temas, kurias vaizduojate savo kūriniuose?

- Mano pagrindinė tema – Mažoji Lietuva ir jos žmonės. Vienus pasirenku aš, o kiti pasirenka mane. Kai rašiau knygą apie Abraomą Kulvietį, Mažvydą paliečiau tik epizodiškai. Ir ką jūs manote? Tas dūnininkų žemaitukas tarsi su priekaištu prabilo į mane: ,,Juk tu pati priklausai šiam kraštui, žinai visus kalnelius, lankas, upelius, pažįsti šio krašto tarmę, istoriją. Tai jau gera pradžia. Pabandyk, o toliau bus matyti, kaip tau seksis“... Rašydama apie prūsų, kuršių, žemaičių kraštų krikštą, norėjau paliesti skaudžią tautų ir etnokraštų išnykimo temą. Nei Prūsų, nei jų kalbos ar tarmės nebėra. Kuršiai išnyko kaip debesys nuo dangaus. Lietuviai išliko. Ar ilgam?

- Ar knygos apie Kristijoną Donelaitį ,,Tolminkiemio sodininkas“ pasirodymas buvo susijęs su ,,Metų“ autoriaus 300-osiomis gimimo metinėmis?

- Taip. Gaila, kad tai buvo tik mano asmeninės pastangos. Kultūros taryba romano pasirodymo apie Kristijoną Donelaitį nerėmė. Manau, kad tokia proga turėjo būti paskelbtas konkursas ir išrinktas geriausias kūrinys, vertas tokio kūrėjo, koks buvo Kristijonas Donelaitis. Kodėl to nebuvo padaryta? Ar Donelaitis nenusipelnė romano, o tik novelės? Novelė niekados neatskleis epochos, kurioje gyveno žmogus, ir ji neatsakys į klausimą, kodėl tos epochos kūrėjas buvo toks, o ne kitoks.

- Pastarasis romanas – istorinis biografinis kūrinys, Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus pavadintas intuityvia beletristika. Kaip rinkote jam medžiagą, kokiais šaltiniais rėmėtės? Ar jūsų romano Donelaitis kažkuo kitoks nei esame įpratę galvoti?

- Lietuvos mokslininkai yra daug nusipelnę, tyrinėdami Donelaičio epochą ir tos epochos šviesulį, talentingą kūrėją Kristijoną Donelaitį, kuris pastatė nesugriaunamą paminklą lietuvių kalbai. Šiandien mūsų kalba jau daug ko yra netekusi. Nenuostabu, kad šių dienų lietuvis, skaitydamas Donelaičio ,,Metus“, daugelio žodžių nebesupranta, tačiau tai ne Donelaičio kaltė...

Kuo rėmiausi? Studijavau Leono Gineičio ,,Kristijoną Donelaitį ir jo epochą“, Albino Jovaišos ,,Kristijoną Donelaitį“, Vinco Kuzmicko ,,Kristijoną Donelaitį“, Kristijono Donelaičio raštus, išleistus Mokslo akademijos ir Literatūros instituto (redakcinės komisijos pirmininkas K.Korsakas), perskaičiau visas Lutz Venau knygas apie Donelaitį vokiečių kalba, su dideliu malonumu perskaičiau Napoleono Kitkausko ir jo žmonos Laimutės knygą apie Tolminkiemio archeologinius ir istorinius tyrinėjimus, atstatymo darbus, bei Kristijono Donelaičio perlaidojimą į Tolminkiemio bažnyčią po altoriumi, kur jis ir turėjo būti.

Kiekviena epocha vis kitaip perskaitys Donelaitį. Taip ir rašantysis, galėdamas pasinaudoti vis naujais šaltiniais, turės galimybę atskleisti tuos dalykus, į kuriuos anksčiau sąmoningai ar nesąmoningai nebuvo atkreiptas dėmesys. Tokios galimybės atsiveria keičiantis santvarkoms, o tuo pačiu ir požiūriams.

Taigi, Kristijonas Donelaitis nebuvo kilęs iš baudžiauninkų. Jo senelis iš valdžios gavo du ūbus žemės, kas šiandien būtų 34 hektarai. Tos žemės dovanojimo dokumentai valdžios buvo sutvarkyti per keletą mėnesių, kai pagrindinė susisiekimo priemonė buvo tik arklys... Prieš mūsų Kristijoną jau keturi Donelaičiai buvo baigę Karaliaučiaus universitetą ir užėmė aukštas pareigas. Kristijonas ir jo broliai turėjo palinkimą ne prie žemiškų darbų, o prie visokių rūšių amatų. Ir Kristijonas, ne vieną amatą bei pašaukimą išbandęs, ėmėsi eiliavimo hegzametru. Ir tai buvo jo tikrasis Pašaukimas, atliepiantis ne tik į jo sielos troškimą, bet į visos tautos bei jos kalbos išlikimo šauksmą.

Intuicija, paremta istoriniais šaltiniais, romanui yra būtina.

- Statistika rodo, kad jaunimas dabar skaito mažai. Kokiam skaitytojui skirtas šis jūsų romanas, kaip jį įsivaizduojate?

- Gerbiamas V.Bagdonavičius yra atkreipęs dėmesį ir į edukacinę literatūrą, be kurios mokiniai negalėtų baigti gimnazijos, o edukologijos studentai savo universitetų... Deja, yra kitaip. Tas neskaitymas neteikia garbės nei mokiniams, nei mokyklų bibliotekų darbuotojams, nei literatūros mokytojams, kurių pareiga yra sudominti jaunus žmones kūryba. Jei mokytojai nekūrybingi ir nesidomi kūrybingomis asmenybėmis, tai didelis trūkumas ir nuostolis ne tik mokyklai... Darbdaviai jau siunčia signalą, kad pirmenybė bus teikiama raštingoms, apsiskaičiusioms ir kūrybingoms asmenybėms. Su laiku į tai turės atsiliepti mokyklos ir universitetai. Tas nematymas žmonių, gabių ir savo darbą gerai išmanančių, vieną kartą turės baigtis.

Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje buvau įkūrusi muziejų, kuriame buvo ekspozicijos apie Ievą Simonaitytę, Priekulės istoriją, Mažosios Lietuvos knygų, laikraščių bei Priekulės spaustuvės istoriją... Tame muziejuje lankėsi svečiai iš įvairių Lietuvos vietovių, taip pat Vokietijos, Šveicarijos, Izraelio, tačiau iš Priekulės gimnazijos nė vienas mokytojas, išskyrus istorijos mokytoją, tuo, kas yra muziejuje ir kas tuos negyvus daiktus prakalbina, beveik nesidomėjo... Teko pačiai atsivesti žemesnių klasių mokinius ir jiems tai prieinama forma perteikti. Visi, dideli ir maži, išeinantys iš muziejaus, sakydavo, kad daug ką naujo sužinojo ir kad jiems buvo įdomu. Parašiau knygą ,,Mažas miestelis prie didelio kelio“. Pasirodo, kad dabar ji yra tapusi vertybe, bet tuokart knygos verte niekas per daug nesidomėjo.

Savo Donelaitį skyriau moksleiviams bei literatūros mokytojams, tačiau kol kas jokio atsako iš jų pusės nesusilaukiau. Kartais meilė būna be atsako ir su tuo teks susitaikyti. Mano knygų skaitytojai yra bibliofilai, kuriuos domina mano tema ir jos herojai, dažniausiai mano amžiaus.

- Už romaną ,,Vyžeikių karalienė“ gavote Ievos Simonaitytės premiją, ,,Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ gavo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos premiją, ,,Karūna žalčių karaliui“ apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, romanas apie Mažvydą ,,Žodi, nekrisk ant akmens“ buvo įvertintas Martyno Jankaus premija, kurios mecenatė buvo M.Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė. ,,Tolminkiemio sodininkas“ gavo Fridricho Bajoraičio premiją. Ką Jums reiškia šie įvertinimai ir ką reiškia apdovanojimas Kristijono Donelaičio medaliu ,,Širdings brolau“, kurį neseniai gavote.

- Tai yra širdingas ir atsakingas kito žmogaus darbo įvertinimas. Rodos, niekas knygų nebeskaito ir niekam jų nebereikia, tačiau iš tikrųjų žodis nekrenta ant akmens... Jis pataiko į skaitančio žmogaus širdį, paliečia jausmus, pagilina žinias, primena, kad nesi pats svarbiausias savo kaime ar mieste.

Kai rašiau knygą apie Donelaitį ir jo pavadinimo dar nežinojau, o jį pasiūlė Domas Kaunas, tokio medalio ,,Širdings brolau“ dar nebuvo... Vilniuje menininkė Skaistė Jūratė Žilienė kūrė medalį su Donelaičio žodžiais į savo širdingą bičiulį. Ir tie žodžiai nepradingo. Labai svarbu, kad tavo darbą kas nors pastebėtų, perskaitytų... Šiuo atveju buvote Jūs, K.Donelaičio draugijos bei kiti vertinimo komisijos nariai, poeto atminimo sergėtojai. Švietimo ir mokslo ministerija tikriausiai mažai žino, kad turi mokytojų, rašančių apie I. Simonaitytę, M. Mažvydą, A. Kulvietį, K. Donelaitį...

- Kokie tolimesni kūrybiniai planai, apie ką dar norėtumėte išleisti knygą?

- Kai gyvenimo knyga artėja prie pabaigos, kokių nors planų nebegali turėti, tačiau žmonių nežinojimas, arba, kas dar blogiau, nenoras žinoti, nesigilinti į savo istoriją visapusiškai mane varo į neviltį. Tuosyk vėl reikia griebtis plunksnos ir pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų.

Visi matėme nacionalinę ekspediciją Nemunu žemyn. Vizualiai viskas puiku, tačiau kokios apgailėtinos mokytų žmonių žinios apie Mažąją Lietuvą. Plaukiant pro Ragainę, profesorius ieškojo riterių pilies griuvėsių, tačiau nė vienas neprisiminė, kad čia gyveno ir dirbo Martynas Mažvydas, 1547 metais parūpinęs mums pirmąjį lietuvišką Katekizmą ir lietuvišką giesmyną. Ragainėje užtekėjo ,,Aušra“, pirmas lietuviškas laikraštis, skirtas ne tik Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai. Jos leidėjas Jurgis Mikšas, paaukojęs visas iš tėvo palikimo gautas lėšas ,,Aušros“ leidybai, subankrutavo, ir niekas jam ačiū nepasakė... Plaukiant pro Tilžę, niekas neprisiminė, kad čia buvo Enzio Jagomasto spaustuvė Lituanija, kad čia buvo leidžiamas ,,Varpas“, įkurta lietuvių draugija ,,Birutė“, čia gyveno ir kūrė Vydūnas...

Pagaliau Tilžėje 1918 metų lapkričio 30 dieną dvidešimt keturi lietuvininkai delegatai pasirašė Tilžės aktą - dokumentą, reiškiantį Mažosios Lietuvos norą susijungti su Lietuva. Juo remiantis, 1919 metų birželio 28 dieną Paryžiuje, Versalio rūmuose Santarvės valstybių (Taikos) konferencijoje buvo priimtas sprendimas tik šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį, esančią dešinėje Nemuno pusėje, t.y. Klaipėdos kraštą grąžinti Lietuvai. Tačiau pati Lietuva, kaip atsikūrusi valstybė de jure gausiau buvo pripažinta tik 1922 metų gruodžio 20 dieną. Iki tol Lietuva oficialiai neturėjo balsavimo teisės, o prie visų diplomatinių derybų aktyviai prisidėjo mažlietuviai, kurie norėjo jungtis prie Lietuvos, o tokių buvo daug. Tai didelis ir sunkus jų žygdarbis, kuris buvo apvainikuotas sukilimo idėja: mes sukilsime prieš vokiečių ir prancūzų laikinai valdomą direktoriją Klaipėdoje, o jūs ateisite mums į pagalba. Ši idėja, kaip žinome, pasitvirtino. Dabar Lietuva turi uostą ir vėl lietuviškai kalbantį Klaipėdos kraštą.


V.Juraičio nuotraukose:

E.Barauskienės autografas gerbėjams.

Rašytoja jos pagerbimo metu padovanojo knygų K.Donelaičio draugijai, kurias priėmė jos pirmininkas Gintaras Skamaročius.


Algis Vaškevičius

 

 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt