Apie Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos veiklą. II dalis
2022-12-23

Parodos

Suorganizavome keletą parodų, reikšmingų susipažinimui su Donelaičio krašto praeiti bei nūdiena. Žvilgsnis į Donelaitį ir Jo žemę, įvairiai pavadinamą: Prūsų Lietuva, Mažąja Lietuva. Kiekvieno kūrėjo šis žvilgsnis vis kitoks, savitas, ieškantis šio krašto ir jo gyventojų gelmės. Parodos organizuojamos ir kilniu tikslu: supažindinti savo miesto, regiono gyventojus  su respublikinio, o dažnai ir tarptautinio lygio kūrėjais, parodyti, kaip naujai ir įdomiai galima  pažvelgti į, atrodo, taip gerai žinomą temą. Be to, tai vis kitos, jaunesnės kartos žvilgsnis.

2013-09-20 padedant Lietuvos konsulatui atkeliavo Karaliaučiaus vaikų dailės mokyklos moksleivių piešinių paroda ir buvo eksponuota Marijampolės kultūros centre. Parodą  „Donelaičio pasaulis“ pristatė svečiai: LR Kultūros atašė Karaliaučiaus srityje Romanas Senapėdis, Karaliaučiaus srities istorijos ir meno muziejaus (jam priklauso muziejus Tolminkiemyje) dailės skyriaus vedėja Valentina Pokladova ir meno mokyklos direktorė Natalija Voronova.

Svečiai  papasakojo, kaip gimė šios parodos idėja, kaip vaikai noriai ir atsakingai dirbo. Džiaugėsi, kad Donelaitis aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir savo gimtinėje. Skaitydami Donelaičio kūrybą, lankydamiesi Tolminkiemyje ir piešiniais išreikšdami jausmus, jaunieji dailininkai ne tik vaizdavo aplinką, bet ir stengėsi perteikti to meto Mažosios Lietuvos dvasią. Ir parodos atidarymo metu, ir vėliau, belaukiant Poeto jubiliejaus, ryškėjo labai graži mintis: Kristijono Donelaičio  kūryba  jungia  valstybes  ir  tautas.  Vėliau Draugijos rūpesčiu paroda su meniniu pristatymu, atliekamu studentų, keliavo į Kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultetą, Punsko Dariaus ir Girėno gimnaziją bei Kybartų K. Donelaičio gimnaziją.

Nuoširdus Lietuvos bičiulis Ovenas Noremas
2022-12-23

Prieš 120 metų, 1902 m. gegužės 23 d., Su Sityje (Sioux City), Ajovos valstijoje, JAV, gimė Ovenas Džozefas Kristoferis Noremas (Owen Joseph Christoffer Norem), visuomenės veikėjas, JAV diplomatas, paskutinis JAV ambasadorius Lietuvoje iki sovietų okupacijos, evangelikų liuteronų kunigas.

Ovenas J.C. Noremas gimė iš Norvegijos kilusio liuteronų kunigo Olės Andreaso Norheimo (1873–1940) ir Bertos Džeinės (Bertha Jane „Jannie“, g. Nelson (1876–1930)) šeimoje, baigė Mineapolio Pietų vidurinę mokyklą.  

1923 m. bakalauro laipsniu baigęs Amerikos norvegų Norfilde (Northfield), Minesotoje, 1874 m. įsteigtą liuteronišką Šv. Olafo koledžą, Ovenas J.C. Noremas 1923–1924 m. studijas tęsė Minesotos universitete, po to – Sent Polo Liuterio seminarijoje (Saint Paul Luther Seminary), Minesotoje. Baigęs seminariją, 1927 m. rugpjūčio 21 d. įšventintas kunigu, dešimtį metų tarnavo Helenos, Hogelando, Havrės ir kitose parapijose Montanos valstijoje.

1927 m. rugpjūčio 3 d. Spokeine, Vašingtono valstijoje, Ovenas J.C. Noremas vedė Portlando konservatorijos absolventę Evelyn Margaret Imbler (1907–1996), kilusią iš Sent Džono, Vašingtono valstijoje. Šeima susilaukė trijų dukterų ir sūnaus.

1937 m. kunigas Ovenas J.C. Noremas pasiprašė priimamas į JAV diplomatinę tarnybą. Tų pačių metų liepos mėnesį prašymas buvo patenkintas ir rugpjūčio 23 d. Ovenas J.C. Noremas paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lietuvoje, lapkričio 3 d. su šeima išvyko į Lietuvą, kredencialus įteikė lapkričio 26 d.

Vilius Gaigalaitis - Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas
2022-12-21

Užpernai prisiminėme Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjo, mokslininko, publicisto, VDU profesoriaus, bene iškiliausio XX a. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovo, dr. Viliaus Gaigalaičio 150-ąsias gimimo ir 75-ąsias mirties metines.  

Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje (Vėžininkų vls., Ragainės aps.) gausioje ūkininkų Mikelio ir Edės (g. Austynaitės) Gaigalų šeimoje. Nuo 1877 m. lankė Žukų liaudies mokyklą, kurią baigęs porą metų triūsė tėvų ūkyje. 1886 m. Klaipėdos lietuvininkų kunigas Jonas Pipiras (1833–1912) parengė jį mokslams gimnazijoje. Tais pačiais metais Vilius Gaigalaitis pradėjo lankyti Klaipėdos, o nuo 1888 m. – Tilžės gimnaziją. Pastarojoje subūrė slaptą švietėjišką gimnazistų organizaciją „Baltija“.

1892 m. baigęs Tilžės gimnaziją, Vilius Gaigalaitis pradėjo teologijos studijas Karaliaučiaus universitete, papildomai studijavo lyginamąją kalbotyrą, istoriją, lankė Lietuvių kalbos seminarą, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prusia“ veikloje, studijas tęsė Berlyno universitete.

Vydūnui. Tilžėje
2022-12-31

Vydūnas tokia plati, šakota ir gili asmenybė, kad kalbėti apie jį nelengva. Galima tik paliesti, prisiliesti prie šio gyvenimo, nepretenduojant į išsamesnę analizę, nes ir proga yra daugiau iškilminga, pakelianti mus, jo gerbėjus, link idealo, kurio siekė pats Vydūnas. Gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas. Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno gyvenimas ir jo raštai - tai nuoseklus  gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra. Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas. Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Vilius Storosta,  kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu [regėtoju, pranašu] ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi  įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.

Režisierė Virginija Samuolienė: „Didžiuokimės K.Donelaičiu ir labiau pasistenkime dėl jo...“
2022-12-20

Šįkart – pažintis su dar viena K. Donelaičio medalio „Širdings brolau“ nominante, režisiere, bibliotekininke Virginija Samuoliene. Jai medalis buvo skirtas už spektaklio „Giresmė“ pagal A. Drlingos romaną „Jau saulelė...“ pastatymą, taip pat už aktyvų lietuviško rašytinio ir istorinio paveldo plėtojimą, vakaronių organizavimą.

- Kada ir kodėl susidomėjote Mažąja Lietuva, Kristijonu Donelaičiu ir kitais to krašto šviesuoliais?

- Namuose mes tą kraštą vadindavome Prūsija. Man tai siejosi su kažkokiu labai artimu ir kartu labai paslaptingu kraštu, kuris lyg ir buvo mūsų gyvenimo dalis, o paskui kažkas atėjo ir atplėšė. Iki dabar prisimenu mamos pasakojimus apie „vilko vaikus“, kurie po karo iš to krašto atklysdavo iki mano senelių namų netoli Sasnavos. Seneliai juos slapta pamaitindavo, leisdavo pernakvoti ir išsiųsdavo tolyn, nes priglaudimas ilgesniam laikui grėsė kalėjimu ar tremtimi. Kas yra Mažoji Lietuva ir kokie mūsų tautos lobiai ten slypi, tinkamai identifikavau tik studijuodama Klaipėdoje.

Su Kristijonu Donelaičiu susipažinti mokyklos nereikėjo, nes namuose, kiek pamenu, knygų lentynoje visada buvo „Metų“ leidimas, išleistas, berods tais pačiais metais, kai aš gimiau. Su labai išraiškingais, dinamiškais  V. Jurkūno piešiniais. Kadangi skaičiau nuo šešerių metų, žinoma, kad vartydavau ir suaugusiųjų knygas, o tie piešiniai man labai patiko, žadino vaizduotę. Tad kai mokykloje jau skaitėme „Metus“, man jie buvo tarsi savi ir tokio „baubo“, kad vaikams sunku skaityti hegzametrą, kad sunku suvokti tekstą, man nebuvo.