Mes ir vėl atėjom vėsią žiemos dieną
Nusilenkti Būrui – Kunigui širdies.
Pasakyt, jog Sūduvoje saulė šviečia
Didžiavyriams. Ir per amžius švies...
(marijampolietė Birutė Arlienė)
Sausio 1 d. ir vėl Poeto gimtadienis, ir vėl Draugijos kvietimu 12 val. rinksimės pagerbti jį, nes ateinantys metai neeiliniai – 310-ieji gimimo metai. Todėl be eilių ir žodžių, skirtų jam, tarsimės, kelsime idėjas, kaip pažymėti šią reikšmingą datą. Šiandien, mąstydama apie mūsų Poetą daug perverčiau, ne viską suspėjau (o ir neįmanoma) perskaityti, turiu galvoje tuos šaltinius, kurie sukaupti Poeto failuose. Įstrigo profesorės Viktorijos Daujotytės mintis: „Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia...“
Taip ir mes nuolatos stengiamės pasisemti iš šio šulinio kuo daugiau ir duoti kuo daugiau savo krašto žmonėms. Metų pabaiga savotiškas ataskaitos laikas, todėl norisi pateikti keletą reikšmingesnių įvykių, susijusių su (moderniau kalbant) paminklo įveiklinimu. 2014-ųjų gražus ir šiltas birželio 27 – osios vakaras. Vakaras prie paminklo, kai Aleksoto bendruomenės centro liaudiškos muzikos ansamblio „Svirbė“ (vadovė Aurelija Bareišienė) iniciatyva, jie buvo šios idėjos autoriai, o renginio turinio išplėtojimas jau buvo mūsų užduotis, miestelėnai ir svečiai rinkosi K. Donelaičio skverelyje prie Poeto paminklo. Tai buvo pavakarojimas sekant pasaulinėmis tradicijomis skaityti viešose erdvėse poeziją, muzikuoti, sukti ratelius. 
Donelaičio trauka, Jo žodžio galia tą vakarą sukvietė nemažą būrį žmonių ir Marijampolėje. Skambėjo hegzametro tekstai, linksmino širdį, džiugino akį svečių kapela, ir Marijampolės TAU etnografinis ansamblis „Senapilė“ (vadovė Dalia Venckienė). Neprailgo ir nepabodo, nes sodrų, stiprų, šmaikštų ir įtaigų Poeto žodį, keitė lietuviškų dainų pynės, smagūs vakaronių šokiai. Žiūrovai šiltai priėmė visus skaitovus, kurie labai nuoširdžiai, savaip interpretuodami puikiai perteikė Poeto žodį. Ir mes visi turėjome galimybę dar kartą išgirsti „nevystantį kalbos grožybių sodą“, kaip sakė apie „Metus“ įžymus 19 a. pirmosios pusės kalbininkas Augustas Šleicheris.
O jau po nepilno mėnesio vėl susirinkome prie Donelaičio, tik šį kartą jau ir protestantiškoje Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Liepos 13 – osios (sekmadienio) vakarą žmonės atėjo į susitikimą su knyga „Ana Regina važiuoja į miestą“, jos redaktoriumi, Leonu Stepanausku, žurnalistu, Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo valdybos nariu ryšiams su Baltijos šalimis, su dailininke Filomena Linčiūte – Vaitiekūniene, kurios tapybos darbo „Ana Regina ir Donelaitis. Tolminkiemis“ fragmentai papuošė antrojo knygos leidimo viršelį. Vokiečių rašytojo Heinz – Jurgen Zierke knyga „Ana Regina važiuoja į miestą“ 6 – ių novelių knyga, išversta skirtingų autorių. Heinz – Jurgen Zierke yra istorinių romanų autorius, domėjęsis ir rašęs apie Lietuvą savo kūrinyje „Karolis XII“. Noveles apie Donelaitį rašė įvairiu laikotarpiu ir pirmiausia spausdino Lietuvoje, dažniausiai žurnale „Švyturys“. „Santaros“ leidykla (vyr. redaktorius Romualdas Norkus) knygą išleido du kartus, antrąjį leidimą kartodama jubiliejiniais poeto metais. Novelės tikrai įdomios ir netikėtos, menine įžvalga papildančios būrų Poeto paveikslą. Vakaro metu buvo skaitomos ištraukos iš įvairių novelių: Šventas Tolminkiemio rytas, Ana Regina važiuoja į miestą, Žiemos vakaras Tolminkiemyje. Pastarosios novelės ištraukų kompoziciją parodė žiūrovams Valė ir Vaidas Klesevičiai bei jų dukra; kitas ištraukas skaitėme mes su Stasiu Paukštaičiu. Giedojo evangelikų liuteronų parapijos giedotojai (vadovė Frida Lokomina), grojo Muzikos mokyklos vyresnysis mokytojas Petras Krukonis.
Prie paminklo skaitome eiles Kristijonui. 5 mūsų Draugijos nariai yra sukūrę jam skirtų ir skaitę įvairiomis progomis, kaip pavyzdžiui, Aldona Murauskienė pirmoji sukūrė ir perskaitė dar 2012 m. pavasarį per konkurso darbų „Rašome Donelaičiui“ vertinimo šventę. Ryškiai išsiskiria Česlovos Jakštytės, Stefanijos Navickienės, Birutės Arlienės, Gemos Galinienės eilės. Pavienių darbelių yra sukūrę ir kiti draugijiečiai. Daugelis iš jų skaitė savo kūrybą pristatant tarptautinį projektą, skirtą Donelaičio klebonijos ir Kidulių dvaro svirno renovacijai.
Noriu pacituoti kai kurių autorių eiles, manydama, kad gal kas nors pasinaudos jomis pamokose, renginiuose ar kitose veiklose.
Žiemos rūpesčiai
Iš poemos "Metai pagal Donelaitį, tik šiek tiek kitaip")
Ką šiandieną pasakytų Donelaitis
Jau paaugusiems ir pasimetusiems vaikams?
Teisintų ar smerktų lietuvaičius,
Lietuvą paliekančius visiems laikams?
Gal pamokytų lyg viežlybuosius būrus,
Kad valdžios ir ponų privalu klausyt?
Dievas mato, jis visus prižiūri,
Ragina dora ir gerumu pasidalyt.
Ar pradžiugintų poetą, kad lietuviai
Už prancūzus , vokiečius nė kiek ne prastesni,
Kad tremty skaudžios ir svetimuos kraštuos pabuvę,
Meilę Lietuvai išsaugojo širdy?
Gal nuliūdintų, kad Lietuva kasdien mažėja,
Greitai taps jau ne didžiąja, o mažąja Lietuva,
Kad savas tradicijas pas mus pasėja
Imigrantų vis gausėjanti karta?
Donelaitis puoselėjo savo kalbą,
O dabar mes griebiamės kalbų kitų,
Giriamės nesavanaudiška pagalba,
Ir nematome savųjų, užmirštų...
*****
Prie K.Donelaičio paminklo
(Marijampolėje, 2014)
Sveiks, poete miels, į mano miestą atvykęs
Ir po bažnyčios langais ilgam atsistojęs.
Nieks nematys tavo būriško apdaro juodo,
Bet klausinės, kaip ir kada čia esi atsiradęs.
Aš atsakysiu jiems, kad pažįstami esam
Nuo mokyklos laikų girgždančio suolo,
Kai Tavo didybę ir grožį lietuvis supratęs
Ieškojo būdo, kelių prie Tavęs prisiliesti.
Žinia, ne kasdieną lankėm Tave Tolminkiemy,
Grėbėm parko lapus ar sodinom lietuvišką rūtą.
O sovietų laikais, kada panorėję,
Vežėm vaikus ir senus į Mažąją Tavo Lietuvėlę,
Kur lietuvio dvasia sklandė parko alėjom,
Kur prie Tavo būties ir daiktų savo prasmę regėjom.
Kur Našlių namai prieš tris šimtmečius stovėjo,
O parapijiečiai gyventi ir melstis kas dieną galėjo,
Kur Anna Regina su Tavim vakarais vaikštinėjo
Ir dulkes nuo vargonų bei paveikslėlių šluostė ...
O dabar Tu matysi Pasienio saulę
Bei regėsi Sūduvos sostinės bėdą .
Metų laikai čia greitai keičia viens kitą,
Bet laiko dulkės ant milžinų nenusėda ...
(Mokytoja Birutė Arlienė)
***
Šventoriuj
tuos ąžuolus
turbūt Donelaitis sodino.
Jų gilės
plačiai išsibarstė
tarytum jo „Metų“ žodžiai.
Iš plytų krūvos
vėl išniro
bokštas bažnyčios,
kur, rodos, girdi
tuos pačius
Donelaičio pamokslus.
Ir psalmės, atrodo,
mažoriškai
liejas iš skliautų.
Čia viežlybas Pričkus
iš gandro mokytis liepia,
nenaudėliai
Slunkius, Dočys
lietuviškai atsikalbinėja.
Saulelė
linksmai ritinėjas
po lietuvninko
kiemą.
Tolminkiemis.
Mūsų gyvybės sala
Užžėlusiam,
Maurų pilnam
Tvenkiny. (Mokytoja Danutė Vidrinskienė)
Eidami į jubiliejinius Kristijono Donelaičio metus prisimename Jo priesaką: Kiekvienam daryti gera / Savo darbu ir žodžiu, jis (priesakas) įpareigoja visad elgtis taip, kaip dera.
Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
Nuotraukos iš Draugijos archyvo
