Ji visada pilna sumanymų ir idėjų. Ji su pasididžiavimu vardina, kokius darbus padarė su meile dėstydama Donelaičio gyvenimą ir kūrybą, didžiuojasi ir Poeto vardo gimnazija, likusia jau vienintele Lietuvoje. O man liūdna, kad kitos mokyklos atsisakė (ar buvo kitaip?) šio vardo ir kodėl, nes buvo jų ir tarpukario laikotarpiu, ir neaiškumai dėl gimnazijos vardo Klaipėdoje. Bet šį kartą noriu pristatyti ypatingą gimnazijos mokytoją! Kuri, atrodo, ir gimusi būti mokytoja, į gyvenimą atėjusi iš gražaus Lietuvos pakraščio kampelio Vilkaviškio rajone, netoli pasienio su Lenkija. Tame kampelyje, kaip sako Nijolė, net keturi ežerai, vienas už kitą gražesni, žuvingi... Mokėsi Gražiškių vidurinėje mokykloje. Tuo metu mokytojų kolektyvas buvo jaunas, kūrybingas, todėl puikiai sutardavo, vyko daug gražių renginių, išvykų. O lituanistika nebuvo pirmas ir vienintelis jos pasirinkimas, nes svajota apie teisę, bet nebuvo sąlygų kaimo mergaitei.
Kaip tik tada lietuvių kalbą į Gražiškius atvyko dėstyti jaunas mokytojas. Literatūrą jis pateikė kitokiomis įžvalgomis, paskatino diskutuoti, dėstė daug poezijos. Nijolė prisimena: „Pati jau buvau bandžiusi rašyti eiles, sekėsi kurti ir prozą, dalyvavau meninio skaitymo konkursuose... Charizmą, kaip dabar sakoma, turėjau prigimtinę, todėl, matyt, ir pasukau Vilniaus pedagoginio instituto link.“
Kybartuose Nijolė dirba jau 40 metų, nuo 1984 metų, nuo pat paskyrimo dienos. Dirba iš pašaukimo: tai rodo mokinių dėmesys, jų pasiekimai, kūrybiniai-moksliniai darbai (vadovėliai, metodiniai leidiniai). Eksperto vardą apsigynė 2012 metais, kai išėjo pirmo jos kaip bendraautorės rašyto literatūros vadovėlio serija 7– ai klasei, „Šviesos“ leidykla dar tris kartus pakvietė rašyti ir kitokio pobūdžio metodinės literatūros leidinius. Mokytoja džiaugiasi, kad sutiko: „... ir dėkoju likimui už šitą veiklą, nes labiau įsigilinau ne tik į ugdymo procesą, bet daug kūrybiškiau ėmiau žiūrėti į pamokos struktūrą, kurti įvairius metodus bei užduotis.“
Mokinių lituanistų srautas prasidėjo nuo 1994 metų, kai iš tos pačios klasės įstojo mokytis lietuvių kalbos net trys jos mokinės. Paskui dar vis po vieną, po dvi, tada vėl trys – vienas vaikinas... Ir vėl nepaprastas džiaugsmas: „Įdomumo dėlei suskaičiavau savo „lietuvininkus“ – jų yra 21. Du gimnazijos kolegos lituanistai – abu buvę mano mokiniai. Neseniai laidoje „Širdyje lietuvis“ kalbėjo taip pat mano mokinė Sandra, kuri lietuviškai moko vaikus Kretos saloje.“ 
Su Donelaičiu draugaujama jau seniai: „Daugiau kaip prieš trisdešimt metų važiavau pirmą kartą į Tolminkiemį su mokiniais ir viena jau dabar į Amžinybę išėjusia kolege. Ji nuolat vesdavo bažnytėlėje literatūros pamokas apie Kristijoną Donelaitį. Po vienos pamokos ji priėjo prie manęs ir pasakė: „Savo pamokas aš jau beveik baigiau, poeto atminimu kiek galėjau, tiek rūpinausi. Dabar jau tavo eilė rūpintis Donelaičiu“. Tai buvo savotiškas nuosprendis, bet malonus iki šiol. Daug mokinių palydėta į Tolminkiemį, organizuotos talkos, dalyvauta keletą kartų konkurse „Metų laikai“ (Gumbinėje). Taip pat organizuotos keturios jubiliejinių poeto gimimo metinių konferencijos kartu su partneriais, kūrybinių darbų konkursai, mokinių projektai apie Kristijoną Donelaitį žinomi ir respublikinėse konferencijose, o repas pagal poemos „Metai“ veikėjo Dočio kalbą užėmė antrą vietą respublikoje 2019 metais. Idėjų vis dar atsiranda – šešiomis kalbomis besipuikuojantis poemos eilučių užrašas gimnazijos fojė, rojaus obelaičių idėja prie paradinių durų. Šiek tiek jaudino nelaimingai pasibaigusi 2013 metų rudenį koplytstulpių kelionė į Tolminkiemį, bet dabar jie pasitinka gimnazijos svečius Donelaičio 300 ąžuolų giraitėje. O pritrūko, lygtai, tik vieno popierėlio ir abiturientų darbas būtų džiuginęs atvykėlius prie Tolminkiemio klebonijos. Ką gi...“
Su Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija (toliau Draugija) aktyviai bendradarbiauti kybartiečiai pradėjo nuo jubiliejinių 2014-ųjų metų, kai Nijolė pirmą kartą kalbėjo respublikinėje konferencijoje „Po Donelaičio ženklu...“. Nuo tada ji kasmetinis konferencijų-skaitymų dalyvis, o nuo 2019 m. grupelė gimnazijos mokytojų, kartu su direktoriumi S. Spangevičiumi, įstojo į MKD draugiją taip sukurdami Draugijos skyrių. Keletas jau istorinių faktų apie mūsų bendradarbiavimą;
2017 m. konferencijoje „Skaitymai: Mažajai Lietuvai ir Kristijonui Donelaičiui“, kurioje Poeto „Pavasario linksmybių“ pradžios tekstas skambėjo 8 kalbomis, Nijolė skaitė lenkų kalba, kurią puikiai moka dar iš vaikystės.
2018.09.28 Kybartų gimnazijoje ir Donelaičio ąžuolyne apsilankė mūsų, marijampoliečių, maža grupelė. Tai buvo nuoširdus susipažinimas su gimnazijos veikla, sumanymais ir idėjomis (žr. nuotraukas).
2019.01.18 drauge su Marijampolės kolegijos lektoriumi dalyvavome gimnazijos organizuotoje konferencijoje „Kristijono Donelaičio skaitymai kitaip“, kur skaičiau pranešimą „Tradicinės draugijos konferencijos kaip Mažosios Lietuvos šviesuolių įamžinimas“ (žr. nuotraukas).
2020.01.23 P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko ypatingas renginys, pristatantis naudingą darbą, kurį su mokslininkais atliko marijampolietis, knygų leidėjas Valentinas Juraitis, išleidęs ir visiems padalinęs plakatą Donelaičių giminės genealoginis medis nuo 1600 iki 1945. Be kalbėjusiųjų buvo atlikta Nijolės Černauskienės sukurta meninė programa „Tolminkiemio sodininkas“, kurią atliko Kybartų K. Donelaičio gimnazijos darbuotojai, Draugijos nariai M. Bučinskas ir A. Juškevičius.
Galvodama apie 2024-uosius metus Nijolė išsitaria: Taip, šiemet vėl jubiliejiniai Kristijono Donelaičio gimimo metai, vėl ruošiamės pagerbti poetą. Sausio mėnesį vyks integruotų lietuvių kalbos pamokų savaitė su kitais mokomaisiais dalykais – tikyba, geografija, biologija, muzika. Taip pat vyks dailės pleneras su kita rajono mokykla, viktorina, dailyraščio konkursas. Dar laukia balandžio mėnesį šventinis minėjimas „Pašnekesiai su Donelaičiu“, kuriame dalyvaus ir mokyklos-partnerės, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija, svečiai, dalį savo gyvenimo skyrę lietuvybės puoselėjimui Karaliaučiaus krašte. Manome, kad prie šventinio koncerto programos prisidės ir gimnazijos ugdytiniai“.
Klausydamas šios Mokytojos, tarsi pasitvirtini tautos išmintį, kad darbus darbą, o kalbus kalbą randa. Ir lyg girdi patį Donelaitį, barantį tinginius ir visus raginantį „vėl darbų nusitverti“.
Vida Mickuvienė, MKD draugijos pirmininkė
Nuotraukos iš Draugijos archyvo
