Tokią išvadą galime padaryti išklausę ir pasikalbėję su Karaliaučiaus krašte gyvenančiais, dirbančiais ir kuriančiais lietuviais ar lietuviškų šaknų turinčiais gyventojais. Tolminkiemis yra toks artimas, savas ir ... nepasiekiamas, šiuo metu, laikinai. Tuo mes tikime ir šio tikėjimo neišraus jokios sistemos, karai, politikų nesutarimai. „Metai“, jų autorius, jo muziejus amžini!
Dar ir dabar palaikome ryšį, nuotoliniais pokalbiais, laiškeliais, žinutėmis su bendražygiais iš Karaliaučiaus krašto: Aleksu Bartniku, uždarytos ilgametės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininku, Tatjana Pavlova-Bublikova, lietuvių kalbos mokytoja iš Tilžės, Tatjana Rodenko, VU studente, nuotoliniu būdu dirbančia su savo mokiniais iš Kranto (dab. rus. Zelenogradsko). Tačiau šį kartą apie Aleksą Bartniką, įvykdžiusį mūsų prašymą – apsilankyti Tolminkiemio muziejuje.
Jis apgailestavo, kad per 2022 metus muziejuje galėjo apsilankyti tik 1 grupė iš Lietuvos, senjorai iš Visagino (kelios grupės iš Vokietijos ir nemažai iš Rusijos).
A. Bartniko nuomone, įvažiuoti su laikinomis vizomis ir lankytis muziejuje galimybė yra. Muziejus po renovacijos ir remontų, papildytas eksponatais ir parodomis, o jo vedėja Liudmila Silova švenčia jubiliejų, šiais metais - 45 metai, kaip ji vadovauja muziejui. Sumažintas darbuotojų skaičius, yra trys darbuotojai, iš kurių – 1 gidė ir dar 3 aplinkos darbininkai. Klebonijoje jauku ir šilta, parengtos kelios parodos, o t.p. išsaugoti ir eksponuojami ankstesnio laikotarpio iš Lietuvos atvežti Donelaičio laikus atitinkantys baldai (18 - 19 a.). Tai Etninės kultūros patalpa. Disonansu nuskambėjo klebonijoje parengta paroda, skirta rusų dramaturgo Aleksandro Ostrovskio 200 m. jubiliejui; atrodo, kad stengiamasi muziejų pristatyti kaip platesnės apimties literatūros muziejų (autorės pastaba). 
Pačioje bažnyčioje taip pat yra keletas parodų: fotografijų paroda, pavadinta „Metai“; pavadinimu ir peizažais ji siejasi su poemos pavadinimu. Kita paroda yra Karaliaučiaus dailininkės Tamaros Vasiliauskienės paveikslai „Metų“ tema ir nedidelė, bet labai įdomi Tolminkiemio istorijos parodėlė. Matosi, kad muziejus prižiūrimas, švaru, jauku ir tvarkinga. Tik muziejaus vedėja apgailestavo, kad labai sumažėjo lankytojų skaičius, ypač iš Lietuvos ir užsienio (konkrečiai, iš Vokietijos, nes iki 2022 m. vasario 24 d. jų lankydavosi tikrai nemažai). Muziejaus vaizdus matome Alekso Bartniko padarytose nuotraukose, o ir jo tikėjimą, kad muziejus sulauks lankytojų iš Lietuvos.
Mes taip pat tikime, kad viltis nemiršta ir kaip mūsų (marijampoliečių) metraštyje įrašė Sigitas Šomborskis: Tikėkime – į Donelaičio žemę mes sugrįšime! Tikėkime, kad ne tik sugrįšime, bet vėl organizuosime vasaros stovyklas, bendras olimpiadas, meninės kūrybos konkursus, kad atgaivinsime vaikų animacinių filmų „Palikimas“ (organizatorius Aleksas Bartnikas, kūrėjai – animatoriai Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė –Aškinienė) kūrybą.
Norintieji pažiūrėti vieną iš paskutiniųjų filmų apie legendinį prūsų vadą Herkų Mantą kviečiami adresu: https://youtu.be/q5FTc2ahQuA (LT). O Karaliaučiaus krašto vaikų meniniai kolektyvai vėl dainuos ir šoks mūsų Dainų šventėse.
Kad ir vargsim, kaip Kristijonas Donelaitis lemte nulėmė „Metų“ paskutiniu žodžiu mūsų kasdienybę, bet stengsimės gyvent „ne pagal šio pasaulio madą“!
Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
