Su Pedagoginio instituto studentais, arba susitikimas Įsrutyje
2016-11-30

Mes kiekvieną kartą važiuojame į šią žemę lyg pirmą kartą: su lūkesčiu, ilgesiu, nerimu. Nesvarbu, rudenėjančiu ar pavasaringu keliu, gausesniu ar mažesniu būreliu patraukiame Prūsų Lietuvos link. Galima sakyti, kad šį kartą išvykome netikėtai, be ilgo pasirengimo, vieno studento iniciatyva, o geri susitikimai išėjo, nors ne viską suspėjome atlikti, tuo labiau, kad anksti temsta ir pro Tolminkiemį  pravažiavome jau naktį.

Stalupėnuose (Nesterove) nieko iš anksto nepranešę užgriuvome K. Donelaičio bibliotekos darbuotojas, nes labai jau norėjau studentams parodyti Poetui skirtą ekspoziciją. Nors buvo sanitarinė diena, bet durys atrakintos, o ponia Angelina, kaip visada, nuoširdžiai ir šiltai priėmė. Kalbėjomės prie arbatos puodelio. Pagrindinė pokalbio tema sukosi apie prisiminimus iš kelionės po Marijampolę, įspūdžiai tokie gilūs, kad ir Stalupėnų moksleiviai, ir juos lydėjusieji dar vis negali pamiršti gražaus mūsų miesto, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos multicentro, įspūdingo apsilankymo „Mantingos“ kepinių cechuose. Antras rūpimas klausimas – kas toliau? Kaip mes bendrausime, kokius bendrus darbus  planuosime ir organizuosime? Tai svarstymų objektas. Bet aišku viena, kad šios bibliotekos darbuotojos noriai dalyvautų ir bendruose projektuose, ir renginiuose.

O Įsruties (Černachovsko) pedagoginio instituto studentų grupelė ir naujai paskirta jų lietuvių kalbos mokytoja Tatjana Rodenko jau mūsų laukė. Šioje aukštojoje mokykloje (kurios ryšiai su buvusia Marijampolės pedagogine mokykla labai seni, dar nuo Alekso Bartninko direktoriavimo laikų) visada esame labai dėmesingai ir draugiškai priimami. Taip ir šį kartą mus pasitiko direktorės pavaduotoja   Olga Koriukina, palydėjo ir buvo trečdalį susitikimo  laiko kartu su mumis. Pokalbis prie apvalaus stalo buvo laisvas ir draugiškas, skaidrėse matėme lietuviškos tautosakos tekstus, studentai padainavo lietuvišką dainą, kuri anksčiau buvo panaudota kaip testas – jiems reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius. Visi prisistatėme (mūsų iš Marijampolės K.Donelaičio draugijos buvome keturi, iš kurių du – Marijampolės kolegijos studentai, kalbantys rusiškai), sužinojome, kad tai būsimieji pradinių klasių mokytojai, pasirinkę įvairias specializacijas: muzikos, darbų technologijas ir kt. 

Penki iš dalyvavusių susitikime nuo lapkričio 28-osios pradėjo pažintinę kelių dienų praktiką Vilniaus edukologijos universitete, tai viena iš priežasčių, dėl kurios norėjau pristatyti studentus; antroji priežastis – svetainėje jiems gal bus įdomu rasti žinutę apie jaunus Donelaičio žemės gyventojus, kurie mokosi lietuvių kalbos. Labiausiai pažengusi šioje srityje yra Karolina, kuri net vertėjavo savo draugams ne tik pokalbio metu, bet, kaip sakė mokytoja Tatjana, vertėjauja ir per pamokas; studentei mūsų kalba artimesnė, nes jos motina - lietuvė.

Aleksandra, įdomi, susikaupusi, nušvitusių akių mergaitė, gera skaitovė ir ruošiasi studijuoti literatūrą Sankt Peterburgo A.Puškino universitete (širdyje linkiu jai sėkmės, nes ten įstoti oi kaip nelengva). Sergiejus iš Tilžės, gyvų akių vaikinas, abu tėvai - rusai; jis svajoja baigti ne tik specialiuosius mokslus, bet įgyti ir aukštąjį išsilavinimą, nes jam patinka dirbti su vyresnio amžiaus moksleiviais. O štai Angelinai patinka tik pradinukai, ji su užsidegimu kalbėjo apie praktiką Šiaulių universitete, pažymėjo skirtumus dviejų šalių pedagogikoje, ją sudomino naujovės Lietuvoje, ypač refleksijos, metodinio darbo srityje. Šie ir kiti studentai rimtai ruošiasi pedagoginiam darbui, visi užsiima kokia nors popaskaitine veikla, ypač daug studentų savanoriauja.

Vėliau vaišindamiesi arbata su Tatjana taip pat kalbėjome apie bendradarbiavimo galimybes ir formas - tokio ryšio būtinai reikia, nes tai ateities kartos, kartos, kurios turėtų žinoti šios žemės istoriją. Turime ieškoti kontaktų su šio krašto lietuviais, kalbą ir Lietuvą mylinčiais žmonėmis, kad žiburėlis neužgestų.

Įvairių minčių vedini pasukome namo. Aplink lapkričio tamsa, siauras kelias, automobilio šviesos išplėšia žymėtus medžius, mes einame į žiemą, o tą vakarą širdyje buvo šviesu – dar vienas laiptelis iki  Donelaičio.

Vida Mickuvienė,  Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė

Tatjanos Rodenko nuotraukose - lietuvių kalbos kabinete; susitikimo metu - (iš kairės) T.Rodenko, V.Mickuvienė, O.Koriukina.