Šiais metais, šiandien sukanka Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metis (1525 m. balandžio 10 d.). Vieniems tai siektinas iškilmingas paminėjimas, kitiems “Prūsijos” vardą primenantis kryžiuočių ar vėliausiųjų nacių smurtas bei žudynės. Tretieji gi nori švęsti buvimą savotišku patvoriu, iš po kurio nubyrėdavo kontrobandinių pajamų.
Priminsiu, vadinamoji Prūsija buvo iki 1525 m., taigi šio pavadinimo naudojimui šiais metais ne 500. Ypač keistai atrodo priimti sprendimai šiuos, 2025 metus Vilkaviškyje, Šakiuose, Šilutėje, …, minėti “paprūsės” metais.
Svarbiausiai suprasti, kas ir kokia forma ar mintimi buvo nuo 1525 iki pat 1945 ir, galimai, tik tada apsispręsti ką, kiek ir kaip minėti ar neminėti.
PRIEŠ 500 METŲ
1525.04.10 yra labai svarbi data, kuri iš principo nutraukė egzistavimą banditinės struktūros (Kryžiuočių ordino …), kuri mūsų tautiečiams prieš pora amžių buvo atnešusi kryžiuotiškų žudynių laikotarpį ir feodalinius santykius su baudžiava po Vatikano ir vokiškos Šventosios Romos imperijos padu. Nors, neužmirštinas ir faktas, kad ženkli dalis tuometinės lietuviškos bendruomenės atstovų, ypač gobšesnių bei mažiau atsparių, šių karų pradžioje taip pat buvo įjungti ar patys įsijungę į tas gretas ir vėliau kariavo prieš neatsiklaupusius lietuvius.
Lietuvos ir Lenkijos valstybė (valdovo Žygimanto Senojo asmenyje), formaliai, 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvos sutartimi, parėmė pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę nuo Vatikano ir Šventosios Romos Vokietijos imperijos. Tuo pačiu ši kunigaikštystė (Alberto asmenyje) prisiekė vasalinę priklausomybę Lietuvos ir Lenkijos valstybei, valdovo asmenyje. Formaliai, Kryžiuočių ordinas, paskutiniojo jo didžiojo magistro Alberto (Albrechto Brandenburgiečio) iniciatyva, buvo pertvarkytas į teokratinę valstybę. Albertas buvo paskelbtas Prūsijos kunigaikščiu (hercogu).
Čia verta priminti, kad Albertas buvo Lietuvių valdovo (LDK) Algirdo vaikaitės, Sofijos Jogailaitės sūnus, t.y. taip pat gediminaičių kilmės didikas.
Galėjo būti ir geriau, tai yra, tuometinio ordino teritorija ar jo didžioji dalis, pavyzdžiui į rytus nuo Osos (Mantavos) upės, galėjo būti suvienyta su Lietuvos valstybe (Didžiąja kunigaikštyste ar karalyste). Albertas vyko į Vilnių ir, manau, siūlė panašų planą, bet “Vilnius” turėjo per daug “penktosios kolonos”. Tiesa, Albertas ir pats neatmetė galimybės būti tokios jungtinės Lietuvos valdovu, tikriausiai kilo klausimas ir dėl Lietuvos religinės pusiausvyros. Krokuvos pusei šis variantas nebuvo palankus.
Lietuvos pusė, o ypač lietuvių tauta turėtume jausti dėkingumą bei pagarbą Albertui ir tuo pačiu jo valdomai kunigaikštystei (ir atitinkamo laikotarpio, po jo valdžiusiems kunigaikščiams, tame tarpe Radviloms) už valstybiniu – teisiniu lygiu pradėtą ir įteisintą lietuvių tautos, kalbos, raštijos, švietimo ir paveldo saugojimą. Ir ne tik.
ALBERTO IR PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS NUOPELNAI LIETUVIAMS IR LIETUVOMS
1530 m. kunigaikščio Albrechto pavedimu lietuviškos pamaldos buvo įvestos Tilžėje, 1531 m. Karaliaučiuje, 1536 m. Įsrutyje, vėliau dar šimtuose bažnyčių.
1544 m. rugpjūčio 17 d. įkurtas Karaliaučiaus universitetas – itin žymus lietuvių dvasininkų (evangelikų liuteronų) bei lietuvių raštijos darbuotojų rengimo centras. 1544–1829 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi jaunuoliai iš maždaug 400 Mažosios Lietuvos vietovių, iš viso apie 13 370 studentų. 1547 m. Karaliaučiuje, išleista Martyno Mažvydo ir partnerių parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmo prasti žodžiai“. 
Verta priminti, kad Prūsijos kunigaikštystė visgi buvo tarsi padalinta, o formaliai suskirstyta į 3 administracinius kraštus, daugumoje etniniu pagrindu. Šiaurės ir rytų kraštas, nuo Deimenos ir Alnos upių į rytus, buvo valdomas Lietuvių valsčių ūkio rūmų, su sostine Įsrutyje. Verta priminti, kad šis miestas įkurtas senojo letų (lietuvių) kulto centro ir gyvenvietės vietovėse, Priegliaus ir Unguros upių santakų erdvėje. Jos pirmasis žinomas lotyniškai užrašytas pavadinimas Lethovys, vėliau kitęs į Letienen, Netienen vardus.
LIETUVA KAIP PROVINCIJA AR DEPARTAMENTAS
Ilgainiui Lietuvių valsčių ūkio rūmų administruojama teritorija buvo pradėta vadinti tiesiog Lietuva, formaliai - Lietuvos provincija, tik gerokai vėliau – Mažoji (Prūsų) Lietuva.
1701 m. kunigaikštystė paskelbta Prūsijos karalyste, bet pilnai įsiteisina tik po 1715 m., kai įsigaliojo 1713 m. Utrechto sutartis. Lietuva (“vakarinė”), vis dar turi šį krašto pavadinimą, Prūsijos kunigaikščio potvarkiuose, tame tarpe ir lietuvių kalba, naudojami terminai “Prūsija ir Lietuva”. 1723–1736 m. krašto valdymas perduodamas naujai sukurtai įstaigai - Lietuvos deputacijos kolegijai. Sostinė iškeliama į Gumbinę.
Provincijos valdymas 1736 m., pertvarkius (panaikinus) kolegiją, perduodamas į Gumbinės karo ir domenų rūmus, bet, 1736-1818 m. kraštas įvardinamas Lietuvos departamentu. Vis dar su Lietuvos vardu.
TAUTINIO BALANSO GALIOS VIRSMAS IR POKYČIAI
Įvertinus įvykius po karų su Napoleonu, tikėtina, ir lietuvių dalyvavimą abejose pusėse, 1815–1818 m. buvo atlikta esminė reforma, po kurios, nuo 1818 m. administracinio krašto pavadinime panaikinamas Lietuvos pavadinimas - formaliai pervadintas į Gumbinės apygardą. Ji papildomai išplėsta pietų kryptimi, bet sąmoningai atimant lietuvišką Klaipėdos miestą su apylinkėmis (jie įjungti į Karaliaučiaus departamentą vokietinimui).
Beje, po 1815-1818 m. vykdytos reformos, iš Prūsijos kunigaikštystės žemėlapio dingsta ir senasis Sūduvos pavadinimas. 1815 m. “Prūsijos” žemėlapyje Sūduvos vardo jau nelieka. Beje, ir rusijos imperijai atitekusios Sūduvos dalies pavadinimas, po Augustavo, o vėliau, 1867 m. Suvalkų gubernijos įkūrimo, keičiamas į suvalkiją (“saugojamas” iki pat 2025 m.).
Taigi, tas “ponapoleoninis” laikotarpis yra ypač svarbus tolesniam lietuviškumo išlikimui. Lietuvą ir Lenkiją pasidalijusi trijulė, ypač rytinis ir vakarinis grobuonys, kartu nusprendė lietuvių (atitinkamai ir lenkų) bei Lietuvos atžvilgiu vengti rizikų dėl galimybės atkurti Lietuvos valstybės savarankiškumą. Vienas į “vakarinę” - Prūsų Lietuvą įneša sustiprintą vokietinimą, o kitas į “rytinę” Lietuvą, o tiksliau “lietuviškas” gubernijas Rusijos imperijoje, stiprų rusinimą ir stačiatikinimą.
Taigi, dėkingumas ir pilna pagarba 500-mečio minėjimui turėtų būti reiškiami tai Prūsijos daliai, kuri buvo Prūsijos kunigaikštystės laikotarpyje - 1525-1701 m., kai lietuviai tą valstybę kūrė kartu su vokiečiais ir mozūrais, ir, kurioje lietuviai, per Lietuvių valsčių ūkio rūmus valdė kunigaikštystės (1/3) dalį - Lietuvą (provinciją). Šioje Lietuvoje dvasininkais ir valstybės tarnautojais galėjo dirbti tik tie, kurie mokėjo lietuviškai, nors šio laikotarpio pabaigoje jau buvo prasidėję bandymai žeminti lietuvių kalbą ir tautybę (pvz. 1681 m. „Dėvėsenos potvarkis“).
Mažesnį dėkingumą ir pagarbą, ir be iškilmingo „500-mečio“ minėjimo, turėtume reikšti tam Prūsijos, jau karalystės (nuo 1701 m.) laikotarpiui, kai Lietuvą dar valdė Lietuvių valsčių ūkio rūmai (iki 1723 m.) iš Įsruties. Panašiai ir su laikotarpiu, kai Lietuvą, jau kaip departamentą, bet jau valdomą Lietuvos deputacijos kolegijos (1723-1736 m.) Gumbinėje.
Šiuo laikotarpiu vis dar negalime sakyti, kad Lietuvoje (LDK ar ATR) sudėtyje esantys vakariniai rajonai (dabartiniai Kybartai, Vilkaviškis, Šakiai, Jurbarkas, ..., Palanga) yra „paprūsė“, nes anapus sienos taip pat yra LIETUVA, taip vadinama net ir Prūsijos karaliaus įsakuose. O „Palietuva“ abipus mums patiems turėtų būti nepagarbu.
Mažiau pagarbos turėtume reikšti 1736 -1818 m. laikotarpio „Prūsijai“, bet aukščiausia pagarba ir padėkos žodžiai mūsų iškiliausiems tautiečiams, daugumoje dirbančių vis dar Lietuvos departamentu vadinamame administraciniame krašte. Apie šio laikmečio lietuvių padėtį poemoje „Metai“ puikiai aprašo K.Donelaitis.
Vis dar nėra šiandien minimos „paprūsės“, net ir Jurbarkui ar Tauragei, nes anapus sienos dar yra LIETUVA, taip vadinama ir Prūsijos karaliaus įsakuose, ir K.Donelaičio poemoje „Metai“.
Verta priminti, kad Sūduvos rytinė ir pietinė dalis (su Kybartais, Vilkaviškiu, Šakiais), t.y. tuo metu buvusi LDK / ATR, po III padalijimo, 1795 -1807 m. laikotarpiui pati patenka į „Naujosios Prūsijos departamentą“. Taigi, patvoriu ar menama „paprūse“ galėjo tapti nebent rytinė Alytaus dalis, anapus Nemuno, į rytus.
Po 1818 m., formaliai panaikinus Lietuvą krašto pavadinime (pakeista į Gumbinės departamentą), jis pilniau įgauna Mažosios (Prūsų) Lietuvos vardą, bet jau ne valstybiniu lygiu. Prasideda dar stipresnis lietuvių nutautinimas, gyventojų sudėties statistikų klastojimai, ypač departamento pietinėje pusėje. Dar didesnė pagarba ir padėka mūsų iškiliausiems tautiečiams iki pat 1918-1923 m., kai pagaliau, bent šiaurinė, tos didžią naštą nešusios Mažosios Lietuvos dalis sugrįžo į susijungiančios Lietuvos šeimą.
Laikotarpį nuo 1818 m. palaipsniui, ypač nuo 1862 m., kai valstybės premjeru tampa O.Bismarkas, Lietuvos (departamento forma) beveik nelieka, tad ruožą nuo Kybartų iki Sudargo jau galima vadinti „paprūse“, bet ne 500-metį skaičiuojančia. Pagėgiai ir Šilutė patys buvo toje, jau „Prūsijoje“, taigi, taip pat ne „paprūsė“.
1866-1871 m. Prūsijos valstybės nelieka, ji formaliai tampa Vokietija (imperija). Nagrinėjant patvorių ar „paprūsių“ buvimo ruožus po to, dar lygtai galima kalbėti apie 1914-1918, 1918-1923 ar 1939-1945 m. laikotarpius, bet visi jie jau lygtai turėtų tapti „pavokiete“, ar nuo 1933 m. „pareiche“, ar nuo 1945 m. „paruse“, vėl iš abejų pusių.
APIBENDRINANT
Suprantu, kad vietinių gyventojų pasakojimų atmintyje ir senuose laikraščiuose išlikę įspūdžiai, kai jie bendravo su anapus sienų buvusia, kartais liaudyje pavadinta „rytprūsija“ ar „vokietija“, kaip nešė kontrabandą, vokietino savo žmones. Suprantu ir to vokietinimo įtaką mūsų kalboje, bet nereikėtų tarsi džiaugtis vokiškų žodžių mokėjimu ir vokietinimus painioti su tarmiškumu, apsileidimu.
Nemanau, kad reikėtų minėti ar populiarinti „patvorių“ atvejus, geriau užsiimti tyrimais, kiek vieni ir kiti atvejai žalos padarė, ką dar galima išsaugoti, atkurti.
Apibendrinant - minėkime Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metį, nagrinėkime jos įtakoje susidariusios Lietuvos (provincijos) sukūrimą, jos pasiekimus bei įtaką lietuvių tautos ir valstybių išsaugojimui bei atgimimams.
Gintaras Skamaročius
