Savo svetainėje šiemet sieksime pristatyti išskirtines, kartais jau primirštas, bet labai daug Lietuvai ir lietuvybei už jos ribų nusipelniusias asmenybes, kurios yra kilusios iš Sūduvos krašto. Viena tokių – mažai kam žinoma, Brazavo kaime netoli Kalvarijos gimusi Magdalena Avietėnaitė, kurios 130-osios gimimo metinės neseniai minėtos.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune iki balandžio 16-osios veikia ypatinga paroda, pavadinta „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“. Tokiu būdu pagaliau prisiminta ir deramai paminėta išskirtinė asmenybė, moteris, kuri gimė Lietuvoje, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, vėl sugrįžo į gimtinę ir pasiekė neįtikėtinų aukštumų, tapo Niujorko miesto garbės piliete, o prasidėjus Lietuvos okupacijai vėl išvyko į JAV ir ten su Lietuva širdyje gyveno iki mirties.
Istorikai, praeities tyrinėtojai, biografai vieningai sutaria: M. Avietėnaitė tikrai būtų buvusi ministrė, diplomatė, ambasadorė, bet… ji buvo moteris, todėl šių postų niekada taip ir negavo. Ji buvo bene vienintelė moteris prieškario Lietuvoje, prasimušusi ten, kur tuo metu derėjo būti tik vyrams, bet tuo metu moterimis dirbti tokiuose postuose buvo tiesiog „neįprastas ir nenormalus dalykas“, kaip viešai tada buvo teigiama ir rašoma.
Tad neatsitiktinai parodos pavadinime yra angliška “Stiklinių lubų” metafora. Ji atsirado ir pirmą kartą buvo pavartota 1986 metais ir nusako nematomas kliūtis, ribojančias moterų kilimą karjeros laiptais.
M. Avietėnaitė gimė Brazavo kaime šalia Kalvarijos, visai netoli Lenkijos sienos 1892 metų gruodžio 22-ąją. Jai buvo vos keli mėnesiai, kai pateko į Ameriką ir su tėvais įsikūrė Masačusetso valstijoje, Vusterio mieste. Jos tėvas Lietuvoje buvo daraktorius, platino uždraustą lietuvišką spaudą. Ir dukrą Magdaleną, ir netrukus gimusią jos seserį Izabelę tėvai augino lietuviška dvasia, šeima kalbėjo tik lietuviškai.
„Būdamas darbštus ir švietimo troškęs žmogus, tėvas tapo geru mechaniku ir visapusiškai apsišvietusiu žmogumi. Kadangi jo pirmos dienos JAV buvo labai sunkios, jis pasiryžo pagelbėti kiek tik galėdamas kitiems ateiviams [emigrantams]. Tokiu būdu mūsų namai tapo tarsi prieglauda ateiviams, kur jie visuomet rasdavo paguodos, patarimų, knygų pasiskaityti ir, reikalui esant, pašalpos. Šį darbą abu tėvai su lygiu pamėgimu dirbo, sesutei ir man paaugėjus, prisidėjom ir mudvi", – taip apie savo tėvus rašė pati M. Avietėnaitė.
Magdaleną tėvai išleido į Ženevos universitetą studijuoti literatūros ir filosofijos, iš kur grįžusi į Ameriką ji dirbo savaitraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, nemažai rašė istorijos ir politikos temomis. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir prezidentui Antanui Smetonai pakvietus lietuvius sugrįžti į Lietuvą, ji nutarė grįžti į gimtinę ir dirbti jos labui. 1920-aisiais M. Avietėnaitė įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje vertėja ir šifruotoja, netrukus tapo slaptojo archyvo tvarkytoja, konfidencialiąja sekretore, o 1924 m. pradėjo vadovauti Lietuvos telegramų agentūrai ELTA.
1926 m. ji tampa Spaudos biuro vedėja, o nuo 1930 m. -- Spaudos biuro viršininke. Ši institucija informavo pasaulio valstybes apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, skatino bendradarbiavimą kultūrinės diplomatijos srityje, rūpinosi Lietuvos kultūrinio gyvenimo pristatymu užsienyje. Moteris kuravo Lietuvos meno parodų organizacinius darbus Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke.
1939 metais Niujorke vyko pasaulinė paroda “Rytojaus pasaulis”, kur Lietuvos paviljono generaline komisare buvo paskirta M. Avietėnaitė, tuomet ėjusi Spaudos biuro vadovo pareigas. M. Avietėnaitė.jpg)
su parodos komiteto nariais rengė eksponatų atranką, koordinavo tarpvalstybinių institucijų darbą, sprendė komunikacijos, logistikos, finansinius klausimus. Parodai pasibaigus, Niujorko miesto taryba, dėkodama už kultūrinį indėlį į miesto gyvenimą, M. Avietėnaitei suteikė šio miesto garbės piliečio vardą ir įteikė aukso medalį.
Antrasis pasaulinis karas sužlugdė M. Avietėnaitės karjerą kultūrinės diplomatijos srityje, o sovietų okupacija moterį atskyrė nuo mylimos tėvynės ir šeimos. 1940 m. sovietams likvidavus Užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Tų metų birželio 17 d. pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė su kolege Elena Barščiauskaite, rizikuodamos savo gyvybėmis, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptas bylas, M.Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai moteris įsidarbino Vilniaus universitete, dėstė anglų kalbą. 1941 m. birželio 14 d. vienintelę Magdalenos seserį operos solistę I. Avietėnaitę-Gustainienę, jos vyrą žurnalistą Valentiną Gustainį ir abu mažamečius jų vaikus su pirmąja trėmimų banga ištrėmė į Sibirą. Magdalena dėjo visas pastangas norėdama padėti sesers šeimai, bet toji tremtyje išbuvo net šešiolika metų. 1944 m. vasarą, grįžtant sovietams, Magdalena pasitraukė į Vakarus.
Iki 1947 m. ji glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, ten ėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės, Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vadovės pareigas. 1949 m. iškeliavo į JAV, tapo Visos Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK-o) politinės komisijos nare, į anglų kalbą vertė rengiamus dokumentus. 1949–1952 m. dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, vėliau 13 metų dirbo bibliotekininke Švč. Širdies koledže Manhetonvilyje ir išėjo į pensiją. Ji apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname, ten ir mirė 1984 metais.
Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais. Moteris priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.
Visus šiuos faktus galima sužinoti naujojoje parodoje Kaune, kuri daugeliui tikrai bus atradimas, nes apie M. Avietėnaitę iki šiol kalbėta per mažai, jos vardas daug kam nežinomas. Parodoje yra ir filmuotos medžiagos, čia ir nemaža dalis jos apdovanojimų, ir parodai Niujorke skirtas stendas, nepamiršta ir sesuo Izabelė. Labai svarbu, kad tokios išskirtinės, tiek daug Lietuvos vardo garsinimui nusipelniusios asmenybės prikeliamos iš užmaršties.
Algis Vaškevičius
