Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

VYDŪNIEČIAI APIE GENIALŲJĮ VYDŪNĄ
2019-10-01


Dr. Algirdas Matulevičius

Neseniai išleista Vydūno draugijos įkūrėjo, ilgamečio pirmininko (dabar – garbės pirmininkas) dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir aktyvios vydūnietės prof. dr. Aušros Martišiūtės – Linartienės kapitalinė monografija Vydūnas (728 psl., gausu autentiškų iliustracijų.) Ji skirta asmenybės, kokių reta Europos kultūroje, 150-mečio sukakčiai (1868-2018). Išleido šią knygą mano „gimtasis“ Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (enciklopedijų ir monografijų leidyboje dirbau 43 metus). Autoriai, aukšto intelekto mokslininkai, atliko, sakyčiau Heraklio žygdarbius. Kolegą V.Bagdonavičių seniai vadinu antruoju Vydūnu. Kas paskaitys šią tautai ir kiekvienam jos žmogui naudingą knygą, tuo mano apibūdinimo teisingumu įsitikins pats.

Monografijoje pateikta išsami žymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, Mažosios Lietuvos  visuomenės ir kultūros veikėjo, choro dirigento, lietuvių teisių gynėjo, lietuvininko patrioto, Šilutės krašto autochtono biografija. Nagrinėjama jo filosofija ir sąsajos su senovės indų pasaulėžiūra, su gandizmu, parodomas jo  įnašas į Europos demokratinę sistemą, išryškinamos jo skelbiamos taikaus tautų sambūvio idėjos. Monografijoje atskleidžiamas tikėjimas Absoliutu, Visatoje nustatyta Dievo tvarka, Šventraščio nuostatomis grįsta mąstytojo gyvensena, parodoma vydūniškoji senovės baltų tikėjimo ir krikščionybės santykių samprata. Kaip leitmotyvas monografijoje skamba Vydūno tikėjimas lietuvių tautos gyvastingumu ir jo pastangos žadinti tautos  sąmoningumą, sudaryti sąlygas ugdytis aukštos kultūros dvasingai asmenybei, kaipo to gyvastingumo ir kūrybinio augimo garantui. 

Monografijos autoriai Vydūną parodo kaip ypatingą fenomeną Europos kultūroje ir jos religiniame gyvenime. Jis išryškėja  ne tik kaip genialus įvairiapusiškas mąstytojas, bet ir kaip didysis Mokytojas, pranašas, žmogaus sielos gydytojas. Aš Vydūną priskirčiau prie Šventųjų, prie tokių asmenybių, kurių pasaulio istorijoje nedaug. Tai tarytum naujausių laikų Dievo pasiuntinys (sakykim, kaip žydų Mozė). Nelengva įminti Vydūno fenomeno mįslę, kuri yra tarsi koks kosmosas. Knygos autoriai ją  įminė.

Monografijos dvi dalis (Gyvenimo ir veiklos kelias ir Neteikiu visai naujų, grynai savo pažinimų: filosofijos idėjų sistema) parašė dr. V. Bagdonavičius, trečiąją (Vydūno dramaturgija) – prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė.

Įvado pradžioje cituojami jau senstančio mąstytojo žodžiai: O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Vydūno misiją žmonijai Jonas Mekas taip apibūdino: Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to. V. Bagdonavičius pastebi, kad jo fenomenas visą laiką buvo ir tebėra, kaip tas sfinksas –  slėpiningas. Savo gyvenimu, originalia kūryba jis keistokas, betgi visi genijai yra keisti, nes išsiskiria iš visuomenės savo intelektu, erudicija. Vydūnas buvo vertas Nobelio taikos premijos (būta siūlymų), betgi jis ne vokietis, ne anglas ar prancūzas, o grynas lietuvis (lietuvininkas). Vesdamas ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą aš  keliauninkams teigiau: jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jo vardas skambėtų kaip žymiausio Europoje filosofo bei teosofo. Jo ir mūsų laimė, kad pedagogas tėvas Anskis Storostas (buvo Pilkalnio apskrities Naujakiemio liaudies mokyklos mokytojas) ir motina Marija Ašmonaitė buvo lietuvininkai autochtonai. Ypač tvirta lietuvininkė buvo pamaldžioji motina, turėjusi didelės įtakos sūnui Viliui (Vilhelmui Storostui, ilgainiui pasivadinusiam šviesulio vardu Vydūnas).

XIX a. antrosios pusės prievartinės germanizacijos Prūsijos karalystėje sąlygomis tautiškai apsispręsti  –  tapsi vokiečiu (sotus gyvenimas, galbūt  aukštos pareigos ir kt.) ar liksi pagal kraują ir protėvius lietuviu (žemas statusas visuomenėje, „aukštesniosios nacijos“  panieka lietuvių „žemesnei“ kultūrai, „atsilikusiai“ tautai, apskritai lietuvybės žeminimas) – buvo sunku. Viliukas po dvejonių pasirinko lietuvybę. Bus jau 50 metų, kai aš, rašydamas disertaciją apie lietuvių tautinę padėtį Mažojoje Lietuvoje, priėjau išvados: kas iš lietuvių norėjo materialiai geriau gyventi, turėjo tapti (užsirašyti) vokiečiu., t. y. išduoti savo protėvius, savo giminę ir tapti jai svetimu. O kas tokiems „išdavikams“ atsitinka, žinome ir iš mūsų Lietuvos praeities ir netgi dabarties.

Visgi noriu pacituoti ant veikalo viršelio užrašytas trijų intelektualų mintis apie Spindulį amžinosios begalinės šviesos. Vincas Mykolaitis-Putinas: Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu <...>. Vytautas Landsbergis: Mums šiandien verta ir prisiminti, ir dar geriau suvokti, jog didis Mažosios Lietuvos sūnus buvo ir vėl parėjo kaip didis visos Lietuvos mokytojas. Geriausia pamoka būtų jo gyvenimas ir darbai; jie rodyte rodė, kad meilė ir santaika yra galų gale stipresnės už neapykantą ir prievartą. Vytautas Bičiūnas: Vydūnas kalba į mus savo raštais, kalba, gyvu žodžiu, bet už vis labiau prakalba savo gyvenimo pavyzdžiu, iš kurio trykšte trykšta jo asmenybės taurumas, jo dvasios visatingumas ir artimumas ne tik lietuviui, bet ir kiekvienam žmogui, kuriam žmoniškumas nėra tuščias daiktas. 2018 m. buvo paskelbti Vydūno metais, Lietuvoje ir užsienyje įvyko daugybė prasmingų renginių, Vydūno vardas skamba visame pasaulyje. 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas Tamsoje būti šviesa (rež. Zacharijus Putilovas), 2018 m. per Lietuvos televiziją rodytas dar vienas filmas –  Išminties mylėtojas ( autorė Edita Mildažytė).

Kaip rašo monografijos autoriai, svarbiausioji Vydūno filosofinio, literatūrinio, eseistinio palikimo dalis pastaraisiais metais išleista keliais tomais, fotografuotiniu būdu publikuojami atskiri veikalai. Išleista 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją tyrinėjančių knygų, kolektyvinių rinkinių, parašyta keli šimtai mokslo ir populiarių straipsnių. Skaudu, kad Vydūno raštų leidybos neremia valstybė. O kiek  išleista puošnių, bet menkaverčių, skurdaus turinio, menkinančių lietuvybę knygų!  Vydūniečių bei Mažosios Lietuvos patriotų  pastangomis Klaipėdoje 2019 metais Vydūnui atidengiamas paminklas.

Vydūnas, sovietmečiu ignoruotas, atkurtoje Lietuvos valstybėje grąžintas į universitetų, gimnazijų bei vidurinių  mokyklų mokymo programas. Šį milžinišką darbą atliko energingai veikianti Vydūno draugija! Jos rūpesčiu 1991 m. spalio 19 d. iš Detmoldo (Vokietija), kur po karo gyveno Vydūnas, buvo parvežti ir prie Rambyno esančiose Bitėnų kapinėse (dabar nuolat tvarkomose šios draugijos) iškilmingai valstybiniu mastu palaidoti Mokytojo palaikai. Iš Vokietijos (Flensburgo prie Baltijos) parvežus  Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus  palaikus (tas titulas tinka ir Vydūnui) ir 1993 m. gegužės 30 d. čia juos palaidojus, vėliau  buvo palaidoti ir mūsų pažįstamo Vokietijoje mirusio Valterio Kristupo Banaičio, iš Australijos  bei Vokietijos parvežti Tilžės Akto  signatarų (kaip ir M. Jankaus) Valterio Didžio ir Jono Vanagaičio  palaikai.  Taip  Bitėnų kapinės tapo Mažosios Lietuvos panteonu. Restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje, kurioje Vydūnas mokytojavo, įsteigtas jo vardu pavadintas kultūros centras bei jam skirtas muziejus.

Kaip apibendrina knygos autoriai, Vydūnas atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą, įtikinamai parodė, kad tautos gyvybė slypi jos kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Praktinio veikimo ir skelbtų idėjų vienovę įkūnijęs Vydūnas yra labai artimas Mahatmai Gandžiui. Šis laikomas indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku, o Vydūnas – jo lietuviškuoju analogu, susiformavusiu senovės indų išminties poveikyje. Jam svarbiausia vertybė – žmoniškumas, vidinė asmens laisvė. Vienok dėl laisvės klaidingo supratimo  – siekti vien materialinės naudos, malonumų, palaidas gyvenimo būdas, drausmės, tvarkos stoka veda tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios,  laisvės praradimą, o tada galima prarasti ir politinę laisvę, valstybingumą. V. Bagdonavičius labai teisingai įžvelgia, kad atotrūkis tarp valdžios ir tautos <...>, atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas etninei kultūrai ar netgi niekinantis požiūris į ją, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos <...>, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą <...> sąlygoją tautos dorovės kultūros nuosmukį, tautos atsparumo nykimą. Šiandieniniame valstybės gyvenime įsivyrauja silpnybėssavanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas. Oi kaip mums reikia mokytis iš Vydūno gyvensenos ir kūrybos. Blogybės (anot Vydūno, demonai) plinta kaip maras, žmonės tolsta nuo Dievo. To nepasakysi apie Lenkiją, kurios bažnyčiose pilna ir jaunimo. Būriais kasdien autobusais į Vilnių atvažiuojantys lenkai pirmiausia aplanko  Aušros Vartus, maršalo J. Pilsudskio širdies kapą Rasose , Trijų kryžių kalną, o tik tada kultūringai eina į parduotuves!  Lietuvių  ekskursijos dažnai prasideda nuo parduotuvių.  Ką ten bažnyčios, kultūros paminklai. Aš dažnai galvoju, kad „šėtonai“ (nors jais netikiu) uždėjo nuodėmingą leteną „ant Lietuvos“. V. Bagdonavičius kreipiasi į tautiečius: Jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad jose yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis. Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Globalizaciją  (žmonijos vienijimąsi) Vydūnas suprato kaip procesą, kuris vienys tautas lygybės pagrindu, o ne varžys ar net naikins mažų tautų teises į laisvą nepriklausomą gyvenimą, į etninės kultūros plėtrą, gimtosios kalbos išsaugojimą.

Aktualios šiandienai ir Vydūno mintys apie karų priežastis ir jų skaudžius padarinius, galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. Anot mąstytojo, karai kyla, kai žmonija nepaiso Dievo nustatytų sugyvenimo principų, ignoruoja žmoniškumo svarbą ir dėl to kyla žiaurumai, beprasmės žudynės. Godulys pinigams, didžiavalstybinis šovinizmas, fanatizmas ir fundamentalizmas, įspėja, knygos autoriai, ir šiandien yra karų, konfliktų šaltinis, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti  neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva. (Vydūnas 1928 m. parašė tragediją Pasaulio gaisras ; III leid.  2001 m. Vilniuje). Mąstytojas matė didelius mokslo laimėjimus, kurie kartais panaudojami ir griovimui, bet neprisideda prie dvasinės žmonijos  pažangos. Iš esmės tas pats yra ir dabar. Žiaurumus tegali įveikti tik žmogaus dvasios galia. Prisiminkime Lietuvos laisvės lygos, Sąjūdžio neginkluotą dvasinį kultūrinį pasipriešinimą Sovietų Sąjungos  režimui. Anot Vydūno, žmogus turi pasijausti esąs spindulys amžinosios begalinės šviesos, kuri yra tikrojo žmoniškumo šaltinis. Žmoniškumo ugdymui turinčios  būti konsoliduotos ne vien atskiro žmogaus, bet ir tautos, valstybės, jų sąjungų, visų konfesijų religijų pastangos. Pastangas siekti gėrio būsimajam mąstytojui pirmiausiai žadino  erudito tėvo Anskio Storosto meilė gamtai, visai Dievo kūrinijai. Būti geru visiems jis mokė ir savo vaikus, o rodydamas žvaigždėtą dangų leido jiems pajausti Visatos begalybę. Motina vaikui skiepijo pagarbą ne vokiškumui, o lietuvių liaudies papročiams, dainoms, pasakoms, padavimams, netgi dvasiškių niekinamai pagonybei.  Dar vaikas skaitydamas Šventraštį, būsimasis Vydūnas įsitikino, kad Dievas yra meilė. V. Bagdonavičius tiksliai apibūdina Vydūno pasaulėžiūros raidą: gimtoji kalba ir tėvų papročiai jam, kaip ir motinai, buvo tiesiog Dievo duotas žmogiškosios būties pagrindas. Prūsijoje diegiamas vokiškasis patriotizmas Viliui buvo svetimas. Ilgainiui jis rašė: Mačiau, kad žmonės, pertraukdami ryšį su savo kilme, savo tėvais-protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą <...>,praleidžia veltui savo amžių.  Apie pražūtingus to ryšio praradimo padarinius, remdamasis šiuolaikinės Lietuvos patirtimi, savo knygoje 1993 m. rašė ir akademikas Zigmas Zinkevičius. Vydūnas prisipažįsta: Mano lietuviškumas yra tiesiog mano moralinis laimėjimas.  Tas laimėjimas buvo svarbiausioji paskata savo veikimo tikslu pasirinkti garbėn kelti lietuviškumą.

 Vydūno vardas pirmą kartą nuskamba jo draminiuose ir filosofiniuose veikaluose. 1907 m. išleisti keturi: filosofiniai traktatai  Mirtis ir kas toliau, , Slaptinga žmogaus didybė, Visatos sąranga, komedija Kur prots! 1908 m.  – penki: filosofiniai traktatai Likimo kilmė, Žmonijos kelias, komedijos Jonuks mergų bijąs, Piktoji gudrybė ir draminė trilogija Probočių šešėliai ( ketvirtas leidimas 2012 m. Vilniuje). Vėliau pasirodė filosofinis traktatas Mūsų uždavinys (1911. , 2 leid. 1921, 3 leid. 2010 Vilniuje), draminė trilogija Amžina Ugnis (1913). Visų kitų veikalų, dramų, pjesių ir kitko šiame straipsnyje neįmanoma išvardyti. XX a. pirmajame ketvirtyje redagavo ir leido žurnalus Šaltinis, Jaunimas, Darbymetis. Per 60 knygų ir knygelių iš esmės yra filosofinio pobūdžio. Vydūno draugijos ir jos pirmininko V. Bagdonavičiaus pastangomis išleisti Vydūno Raštai (4 tomai, 1990-1994). Kaip istorikui ir Mažosios Lietuvos tyrėjui  man yra įdomios ir vertingos Vydūno knygos iš to krašto praeities – Senutė (1904 m.  Bitėnuose), Lietuvos praeitis ir dabartis ( vokiečių k. 1916 m. Tilžėje, 2013 m. Vilniuje; 1916 m. prancūzų k. Ženevoje; 1919 m. lenkų k. Vilniuje; 1921 m. rusų k. Vilniuje).

Baigęs Ragainės mokytojų seminariją (čia jis skaitė dr. J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių tautinio atgimimo šauklių pastangomis – 2017 m. apie juos išleista A. Matulevičiaus knyga – spausdinti pradėtą Aušrą, kurios pirmieji 5 numeriai išėjo Ragainėje. 1888-1892 m. būsimasis Vydūnas mokytojavo Kintuose prie Kuršmarių. Svarbiausias jo gyvenimo ir kūrybos etapas – 1892-1944 m. vadinamojoje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje prabėgę dešimtmečiai. Joje virė kultūrinis tautinis lietuvininkų gyvenimas, steigėsi draugijos, veikė daug spaustuvių. Už Nemuno – protėvių šventasis Rambynas. Labai svarbu, kad 1892-1912 m. mokytojavo Tilžės berniukų devynklasėje  mokykloje, įkūrė ir vadovavo  1895-1935 m. veikusiai iš pradžių prie Lietuvininkų bažnyčios, o vėliau atskirai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, taip pat Birutės draugijos ( veikė 1885- 1914) trumpai veikusiam chorui. Tilžėje, ant Rambyno ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus, dainų šventes, ypač Jonines. Vadovaudamas chorams, statydamas dramas V. Storostas pasižymėjo kaip dramaturgas ir režisierius A. Martišiūtės-Linartienės teigimu, jis yra vienas iš lietuvių dramaturgijos pradininkų. Plačiai skambėjo lietuviškos dainos, ant Rambyno aukuro degė šventa ugnis. Tai kėlė lietuvininkų  dvasią, darė įspūdį vokiečiams. Be to, 1896-1919 m. Vydūnas įvairius mokslo dalykus, netgi sanskrito kalbą laisvo klausytojo teisėmis  studijavo keliuose Vokietijos universitetuose. Pagrįstai jis tapo 1907 m. Vilniuje dr. J. Basanavičiaus ir kitų įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1908 m. Vydūnas pirmą kartą atvyko į Vilnių .

Vydūno laimė, kad 1891 m. susituokė su pedagogo, istoriko, kraštotyrininko Alberto Fiulhazės (Fülhaase) artima giminaite (galbūt dukra) Klara. Kaip įžvalgiai rašo V. Bagdonavičius, dėka jos didžiulio pasiaukojimo ( vyras nuo gimimo stipriai sirgo džiova, tapo vegetaru, užsiėmė jogos pratimais) tebuvo įmanoma atsirasti pačiam Vydūno fenomenui. Negalima nesutikti su mąstytojo biografu Saliu  Šemeriu, teigusiu, kad  ji buvo jo likimas, dar daugiau ji buvo jo gyvenimo skatintoja. Geroji Klara visiškai prisitaikė prie jo gyvenimo būdo, prie jo  psichiškų ir fiziškų veikimo sąlygų. Graudžiu ir pasiaukojamu būdu ji rūpinosi jo gerove – viskas jam, sau nieko!. (...), kad be šios moteriškės tiesiog nebūtų galėję viso to būti, ką jis iš savo dvasios turtų padovanojo pasauliui. Ir šių laikų dauguma vyrų tokios žmonos baltai pavydėtų. Prisimintina, kad Vydūno sielos draugė,  kultūrinio veikimo bendražygė. jo rankraščių bei kūrybos tvarkytoja Tilžėje buvo Marta Raišukytė. Filosofas V. Bagdonavičius apibendrina: Įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jaunas Tilžės mokytojas tapo sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju, pateikusiu tautai įtaigią sveikatos filosofiją, tapusią viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių.  Sekdamas žymiais vokiečių teosofais,  Vydūnas Tilžėje įsteigė teosofų draugijos skyrių ir jam 1902-1935 m.  vadovavo. Norėdamas pasitarnauti gilesniam gyvasties pažinimui, t.y. savo kraštiečių dvasinės kultūros kėlimui, religingumo stiprinimui, daugelyje Mažosios Lietuvos vietovių  lietuvių ir vokiečių kalbomis skaito paskaitas, rašo į laikraščius.

Pirmojo pasaulinio karo metais rašyti apie lietuvių tautos politinę ateitį Vydūnas vengė, tą jis pats prisipažino, tačiau stengėsi kelti mūsų tautos esimą tautų sąmonę. Tautos būtis galiausiai priklauso  ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo pačios tautos gyvybinių galių , nuo jos vidinio vertingumo. Savo leidinyje Naujovė 1915 m. Vydūnas pabrėžė, kad karas – žmoniją apėmusios dvasinės krizės padarinys. Laimėti jį gali toji kariaujanti pusė, kurioje daugiau dvasingumo, kultūros – to, kas geriau pasitarnaus žmonijos pažangai, evoliucijai. Tai Vokietija. <...> vokiečiai turi savo pusėj daugiau žmoniškumo vertybių nei rusai<...>, kad vokiečiai, Lietuvą paėmę, jai daugiau teisių duotų nei rusai, negalima abejoti,  – rašė Vydūnas savo leisto  Jaunimo 1914 m. spalio numeryje. Vokietija ne pavergsianti, o paremsianti Lietuvą [Didžiąją – A. M.], nes turėsianti daugiau politinės naudos iš josios valstybingumo (Jaunimas ,1914 m. lapkričio nr.). Po karo Vydūno vertinimai Vokietijos valstybės atžvilgiu labai pasikeitė (tai išdėstyta  1921-1925 m. jo leistame žurnale Darbymetis). Tokiam Vydūno požiūrio į Vokietiją posūkiui įtaką padarė Vokietijos pralaimėjimas kare, taip pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. Dabar Vokietija jam atsiskleidė kaip agresyvi, materialinę būtį labiau už žmoniškumą  vertinanti valstybė.

Po karo  Vydūnas parašė tautos tobulinimo filosofines studijas Tautos gyvata (1920) ir Sveikata, jaunumas, grožė (1928). Lietuvos valstybės miestuose ir miesteliuose jis skaitė daugybę paskaitų. Apie jo kūrybą V. Mykolaitis-Putinas, S. Šemerys, Vaižgantas parašė studijas. 1927 m. Pasaulinė rašytojų sąjunga (PEN klubas)  Londone išrinko  Vydūną garbės nariu, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą, 1933 m.  Lietuvių rašytojų draugija  išrinko savo garbės nariu. Buvo sumanyta pristatyti kandidatu Nobelio premijai.

Tarpukaryje Vokietijos Rytų Prūsijos provincijoje įsigalėjo revanšizmas, ypač kai po 1923 . sausio laimėto sukilimo Klaipėdos krašte  – lietuvių etninėse žemėse – jis 1924 m. pagal tarptautinius teisės aktus atiteko Lietuvos valstybei. Pradėjo siautėti nacionalsocialistai-hitlerininkai. 1933 m. Hitleriui tapus Vokietijos vadovu, Mažosios Lietuvos lietuvininkai neteko visų teisių. 1935 m. pradžioje buvo uždraustos visos lietuviškos kultūros draugijos, lietuviška spauda; tik  Naujasis Tilžės keleivis ėjo iki 1940 m. imtinai. Tautiečiams Vydūnas siūlė, pasak V. Bagdonavičiaus , vienintelį kelią: neprarasti vidinio tvirtumo, būti kantriems, nepasiduoti klastingoms nacių revanšistų provokacijoms (varomai aršiai propagandai dėl Klaipėdos krašto). To meto Vydūno publicistikoje pabrėžiamas gandiškasis pasyvaus  pasipriešinimo tautinei,  socialinei, ekonominei priespaudai modelis; būtina kantrybė, moralinė ištvermė, dvasios tvirtumas, kultūrinė raiška – efektyviausi priespaudos įveikimo būdai. Publicistiniais kūriniais ir straipsniais Vydūnas visiškai sukritikuoja militaristinę revanšistinę propagandą.. Revanšistinio įniršio apimti vokiečiai kenkią ne tik lietuvininkams, bet dar labiau savo tautai, nes diskredituoja ne tik aukštą kultūrą  turinčios vokiečių tautos prestižą, bet ir menkina jos dvasines kūrybines galias. Mąstytojas susirūpinęs , kad itin civilizuotos tautos pasaulinio lygio kultūra nacionalsocialistų (plg. agresyvųjį bolševizmą Rusijoje) taip žeminama.

 Vydūnas parašė fundamentalų istorijos ir istoriosofijos veikalą Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių ( vokiečių kalba 1932  m. Tilžėje, išspausdinta E. Jagomasto spaustuvėje Lituania; 1982 m. Čikagoje Mažosios Lietuvos tyrėjo Vinco Žemaičio iniciatyva, lietuvių kalba 2001 m. Vilniuje; 2017 m. Vokietijoje pakartotas(!) 1932 m. leidimas). Šiame straipsnyje-recenzijoje aptariamojoje monografijoje Vydūnas. o ir kai kuriuose kituose leidiniuose  šis kapitalinis veikalas apibūdinamas tik kaip istoriosofinis traktatas Tai – labiau istorijos veikalas (žr. A. Matulevičiaus straipsnį Vydūnas – Mažosios Lietuvos istorikas in: Voruta, 1993, Nr 16). Filosofams atrodo kitaip. Dėl patriotinės lietuviškos pasaulėžiūros ir ypač kūrybos bei visuomeninės veiklos Vydūnui buvo uždrausta lankytis Tilžės bibliotekose, o rašant tokį didžiulį veikalą reikėjo kronikų, istorinės literatūros ir kitko. Laimei, jam uoliai talkino Tilžės gimnazijos mokytojo  Pauliaus Falkenhano (Falkenhahn) sūnus Viktoras, Vydūno mokinys, jo idėjų propaguotojas, būsimasis procesorius baltistas ir slavistas, daug nusipelnęs lietuvybei. Tai jis iš bibliotekų parnešdavo Vydūnui reikalingų knygų (užsisakydavo savo vardu), darydavo išrašus iš kronikų, kitų istorijos šaltinių; dokumentų išsinešti, supantama, neleisdavo.  Taigi, V. Falkenhaną galima laikyti šio veikalo bendraautoriumi. 

Knygoje faktais įrodyta, kaip Vokiečių ordinas, kryžiuočiai riteriai diegė ne svetimą prūsams ir kitiems baltams iškreiptą religiją (neva krikščionybę), o užkariavo jų žemes (kraštą pavadino Prūsija – Preussen), laisvus gyventojus pavertė baudžiauninkais; objektyvūs vokiečių istorikai baudžiavą prilygindavo  vergijai.. Senovės pagonių/ gamtameldžių religija buvusi aukšto lygio , dvasinga, taiki,. Riteriai sugriovė senąsias šventyklas Romoves (Romuvas), išžudė krivius ir žynius, prievarta bruko naująjį tikėjimą. Per Ordino ištisinius karus, prūsų sukilimus prieš pavergėjus daugybė prūsų žuvo, dalis suvokietėjo. Likusieji sulietuvėjo. Vydūnas vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje paneigė tarpukaryje Vokietijoje stiprėjant revanšizmo nuotaikoms, vokiečių istorikų (pirmiausia sutuoktinių Mortensenų) nacių politiniu užsakymu sukurtą koncepciją, pagal kurią Prūsų (Mažosios Lietuvos) lietuviai nesą autochtonai, o  XV-XVI a.  masiškai iš Didžiosios Lietuvos apsigyvenę kolonistai. Šią koncepciją savo veikaluose sukritikavo  ir didlietuviai Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis. Vydūnas tvirtino , kad Prūsos  ir Mažosios Lietuvos senieji gyventojai – autochtonai – nėra vokiečiai, o yra baltai: prūsai, vakariniai lietuviai (skalviai ir nadruviai), sūduviai, kuršiai. Iki XVI a. pradžios susiformavo etnoteritorinė, etnokultūrinė vakarinių baltų bendruomenė – lietuvininkai, jų kraštas ir vokiečių kronikose vadinamas Mažąja , arba Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch- Litauen). Šį procesą išsamiai išnagrinėjo Algirdas Matulevičius. Vokietijos imperijos, vėliau nacionalsocialistų (vokiškųjų bolševikų) valdžios vykdomą prievartinę tautinių mažumų asimiliacinę politiką Vydūnas laikė žalinga ir vokiečių tautai – juk jos kultūrą ypač vertino – tai objektyvaus tyrėjo pavyzdys. Vydūnas skelbė tautų sambūvio idėją, parodė lietuvių kultūros įnašą į Europos civilizaciją, į demokratinių vertybių aruodą. Lietuvių kova už gimtąją, vertingą mokslui, artimą sanskritui archajišką kalbą, kultūros teises, už tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Prievartinė asimiliacija , nacionalsocialistų šėtoniški darbai esąs nusikaltimas ne tik lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, netgi kosmoso dėsniams, kurie atsisuks prieš pačius jų pažeidėjus. Jei sąmoninga veikla pažeidžiama kosminė lemtis, tuomet ji patį pažeidėją veda į pražūtį. Vokiečių ordinas, vėliau Vokietijos imperija , nacizmas žlugo, nes įkūnijo blogio (šėtono) jėgas (prisiminkime blogio imperijos SSRS žlugimą 1991 m.). Į šį mąstytojo kvietimą, šaukimą, deja, nebuvo įsiklausyta, nes taurios taikios mintys nacionalsocializmo ideologams atrodė  kenkiančios Reicho vykdomo pasaulio užkariavimo planams.. Baltų didvyriškumo, pasiaukojamos kovos prieš užkariautojus bei pavergėjus ištakų Vydūnas ieško aukštoje mūsų protėvių moralėje, ypatingo dorovingumo šeimose. Užkariautojų tik technika buvusi tobulesnė, bet baltai stipresni dvasia. Vydūnas skiria Prūsijos valstybės  ir visos Vokietijos imperijos valdžios vykdomą agresyvią militaristinę politiką nuo  vokiečių demokratinės šviesuomenės: Gėtės, Hamano, Hėgelio, Herderio, Kanto,  Lesingo, tėvo ir sūnaus Ostermejerių, Šilerio, Zudermano, Vycherto  ir kitų skelbiamų tautų lygybės, kultūrų  vertybės ir jų išsaugojimo, taikos idėjų.  Tik jomis remiantis galima išgelbėti žmoniją nuo naujo pasaulio gaisro.

Labai svarbi Mažosios Lietuvos patriarcho išvada, kad iš maždaug 600 000 krašto gyventojų apie3/4 esą lietuviai arba lietuvių kilmės: šiandieną jau daugelio vokiečių kraujas yra lietuviškas <...>.Tvirtinimas, kad lietuviai patys linko į vokiškumą yra neteisingas <...>.Ir mažas palyginti vokiečių skaičius nebūtų  daręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų pavartota prievarta  <...>Svarbiausioji gyvenimo jėga visados yra dvasia<...>. Dėl to baltai pranašesni už užkariautojus rytinius slavus ir germanus, daugiausia išlaikė indoeuropietiškos senosios kultūros gyvensenos. Vydūnas pagrįstai teigė, kad dėl užkariautojų  Ordino riterių,  nuo 1871 m. Vokietijos imperijos vykdomos prievartinės germanizacijos, nacizmo laikotarpiu – iš vis lietuvybės naikinimo, – vokiečių ir lietuvių santykiai per 700 metų klostėsi kaip didelė drama. Pranašiškas įspėjimas: O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius nuo kryžeivių laikų jūsų tauta žengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą. Svarbi išvada: kai baltų žemės nuo Maskvos krašto iki Vyslos bei Oderio ir iki finougrų arealo buvo užkariautos rutenų ir germanų, pastarosios tautos bei gentys susidūrė tiesiogiai –  prasidėjo nuožmios jų kovos, pasibaigusios dviem pasauliniais karais.  Vydūno perspėjimai ir ši išvada tebėra aktualūs ir šiandien , tik virš mūsų pakibusi grėsmė kyla  jau nebe iš Vakarų, o iš Rytų. Mąstytojas mus moko dvasinės stiprybės, įspėja, kad nepražūtume dėl materialinių dalykų, dėl susipriešinimo, savęs nuvertinimo, pesimizmo ar tuščios arogancijos. Kūrėjas kartu iškėlė ir taikių, kūrybingų vokiečių ir lietuvių santykių svarbą, pagarbiai atsiliepė apie tikrosios vokiečių kultūros atstovus, žavėjosi vokiečių tautos įnašu į Europos tautų kultūros raidą bei tikėjo kad tas įnašas didės ir toliau.. Vydūno bendramintis prof. V. Falkenhanas savo atsiminimuose 1982 m. rašė: Daugelis lietuvių pamatytų, jog šitas veikalas  [Septyni šimtmečiai... – A. M.] yra ne tik brangiausias jų pačių kultūros turtas, o kad jis priklauso ir prie vertingiausių pasaulinės kultūros lobių, taigi prie gražiausių visos žmonijos kultūros žiedų. Tasai veikalas –  tai lietuvininkų balsas, jų testamentinis priesakas rūpintis tėvyne Mažąja Lietuva. Vydūno knyga užbaigiama viltimi, kad  lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Dabar taip ir yra.

1970-1972 metais rašydamas disertaciją apie Mažąją Lietuvą, lietuvių tautinę padėtį ir jų santykius su vokiečiais, naudojausi minėtu Vydūno istoriko veikalu (taip pat  Tilžėje 1916 m. išleista knyga  Litauen in Vergangenheit und Gegenwart). O tada toks grėsmingas buvo neostalinizmo laikotarpis! Pirmasis tyrinėju pavojingą, nepageidaujamą temą. Kaip apsidžiaugiau, kad mano mintys , idėjos, išvados netgi rašymo būdas panašūs į Vydūno. Tai suteikė kūrybinės energijos, įkvėpimo, drąsos nieko nebijoti, nes  tai, ką darau pasitarnaus taikai, tautai, žmonių gerovei.

Bolševizmas ir nacizmas – broliai dvyniai. Dėl savo pasaulėžiūros, germanizuojamų lietuvių prigimtinių teisių gynimo, Vokietijos Reicho  didvalstybinės nacionalistinės ir šovinistinės politikos kritikos Vydūnas buvo hitlerinio jaunimo bei fanatikų visaip pjudomas, keikiamas, apšauktas tėvynės išdaviku, ne kartą sumuštas. Šviesuolį nuo smurto nuolat saugojo policininkas. Rudmarškiniai 1933 m.  ėmėsi represijų ir prieš jo įkurtą bei vadovaujamą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tokiomis sąlygomis, kaip pažymi V. Bagdonavičius, su Vydūnu vengė sveikintis, bendrauti buvę sielos, moralės, taurumo bičiuliai, netgi giminaičiai. Jis visur sekamas, tikrinama jo korespondencija.  Skaudūs smūgiai jam teko , kai 1933 m. liepos 14 d. mirė jo artimiausia bendražygė Marta Raišukytė, 1937 m. lapkričio 14 d. – mylimiausias brolis Klaipėdos Luizės gimnazijos mokytojas Jurgis Storostas, tų pat metų lapkričio  29 d. – rūpestingoji žmona Klara. Dar vienas smūgis – jo kūriniams. Knyga Septyni šimtmečiai... nacių institucijos susidomėjo tik 1934 m. pradžioje. Pretekstas  – vokiečių istoriko Kurto Forstroiterio (Forstreuter), tyrinėjusio Mažosio Lietuvos praeitį, griežta, pseudo argumentais grįsta knygos recenzija (Šio istoriko veikaluose dėstomas nacių režimui palankias antilietuviškas koncepcijas kritikavau savo disertacijoje ir kituose darbuose). 1934 m. kovo 16 d.  Vokietijos policija veikalą uždraudė, o spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) kovo 22 d. (per autoriaus gimtadienį) konfiskuota. Laimė, nemaža tiražo dalis jau buvo išplatinta. Dar vienas smūgis: finansinė policija iškėlė, t. y. sufabrikavo, bylą  dėl tariamo finansinio sabotažo  Ja remiantis ,1938 m. kovo 11 d.  mąstytojas buvo suimtas ir du mėnesius kalėjo Tilžės teismo rūmuose buvusiame kalėjime. Dėka  pasaulio kultūros veikėjų, spaudos, įvairių organizacijų protestų, memorandumų buvo paleistas.

1918 m. atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, Vydūnas rašo laiškus jos valdžiai, straipsnius į spaudą.  1918 m balandžio 10 d. laiške iš Tilžės Lietuvos Tarybos pirmininkui  Antanui Smetonai tarp palinkėjimų ir patarimų dėl ateities jis pranašauja: Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui (Lietuvos aidas, 1918 m. balandžio 19 d.).

Išėjęs iš kalėjimo, Mąstytojas 1940 m. baigė rašyti autobiografinį pasakojimą apie patirtus išgyvenimus – knygą Kalėjimas – laisvėjimas (išspausdinta 1947 m. Detmolde , Vokietijoje). Apie pasaulio didžiąsias religijas, jų šventraščiuose išsakytas tiesas parašė veikalą Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose. 1941 m. pavasarį knyga išspausdinta prestižinėje O. von  Mauderodės spaustuvėje, tačiau lieka sandėlyje – dėl autoriaus politinio nepatikimumo uždrausta platinti. Nepaisydamas pavojų , spaustuvės savininkas paslapčia teikė autoriui 14 egzempliorių. V. Bagdonavičius nustatė, kad tai buvo paskutinė Tilžėje išleista ir Rūtos bendrovės ženklu pažymėta knyga. Itin talentingas mokslininkas ir rašytojas, išmokęs keletą užsienio kalbų, Vydūnas iš sanskrito  į lietuvių kalbą išvertė senovės indų filosofinę poemą (atitinkančią jo teosofiją)  Bhagavadgytą (išleista 1947 m. Detmolde).

Karo metais (1939--1945), kaip įžvelgia V.Bagdonavičius, darbingumą ir kūno žvalumą išlaikyti Vydūnui padėjo daugelį metų praktikuojamas sveikas jogos principais grįstas gyvenimo būdas, vegetariška mityba, dvasinis susitelkimas, meditacijos.

Dar didesnė  Vydūnui  ir jo tėvynainiams nelaimė – SSRS raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją (pirmiausia į Mažąją Lietuvą) ir vykdomas civilių gyventojų genocidas. Visi – nuo vaikų iki senelių laikomi fašistais. Ir nuo tų fašistų- nacių nukentėję lietuvininkai. 1944 m. spalio 2 d. antifašistas  Vydūnas, pasiėmęs brangiausią turtą – rankraščius, kelis neleistos platinti paskutinės knygos egzempliorius, paliko liepsnojančią Tilžę  ir traukiniu išvažiavo Karaliaučiaus link. Taip prasidėjo  su keliais ilgesniais apsistojimais, beveik dvejus metus truksianti kelionė į Vokietijos gilumą, kol apsistota Lipės kunigaikštystės sostinėje Detmolde. Nepaisant Vydūno,  Martyno Jankaus, Erdmono Simonaičio, Jono Vanagaičio,  Valterio Kristupo Banaičio ir kitų lietuvybės didžiavyrių antinacinės-antihitlerinės veiklos, sovietų enkavedistų būtų buvę sušaudyti. Juos išgelbėjo jų pačių kritikuoti ir smerkti Vokietijos pareigūnai. Ilga kelionė labai išvargino ligotą Vydūną, jam teko patirti sunkiausias savo gyvenime kančias, baisumus, mirties atvejį, badą, smurtą, nuolatinius bombardavimus.Apie tai jis rašo 1946 m. lapkritį iš Detmoldo laiško forma  atsiminimuose. Naujakuršių (vok. Neukuhren, Semba) uoste prie Baltijos lipdamas i laivąįkrito į jūrą ir vos nenuskendo; išgelbėjo vokiečių jūreiviai. Iš Piliavos (Pillau) uosto-tvirtovės kitu garlaiviu plaukė Baltija tolyn. Vėliau važiavo traukiniu per Pomeraniją (Pamarys, Vakarų Prūsija). Čia pamatė rusų kareivių azijietišką žiaurumą, moterų bei mergaičių prievartavimus. Jau  Piliavoje jūreiviai pasisavino Vydūno kailinius, pirštines, žieminę kepurę; žiemą liko tik su švarku. Kitur vėl apiplėšdavo. Šiltai aprengdavo pakelyje sutikti lietuviai, vokiečiai. Tačiau blogiausia buvo tai, kad iš manęs atėmė ir paskutinį plunksnakotį – brangiausią turtą. 1946 m. gegužės pradžioje Pomeranijoje jį užpuolė, apiplėšė, žiauriai sumušė, spardė maždaug 8 lenkai. Egzekucija vyko kapinėse, kur aš neva buvau užkasęs to vokiečio pinigus <...>. Visas mano kūnas buvo pilnas mėlynių. Dingo klausa, kairiąją akį lyg aptraukė migla. <...> Taip šeimininkavo demonai. Kankinys tapo visišku ligoniu. Tačiau aplink mane  visada taip pat būdavo žmonių – vokiečių, lietuvių ,rusų, taip pat ir lenkų – kuriuose buvo galima pastebėti  Amžinojo Gėrio atspindį. Demonai pasitraukė. 1946m.  nuo liepos 19 iki rugpjūčio 4 dienos jam teko vargti Štetino (Sttetin) stovykloje: prastas maistas, miegodavo ant šaltų cementinių grindų.  Iš plaučių pylėsi kraujas. Grėsė mirtis.   Iš Štetino kelionė tęsėsi perpildytame tvankiame vagone. Laimė, vokietis gydytojas ligonį pristatė į anapus Baltijos esantį uostamiestį  Liubeką  (Lübeck).  Ligoninėje, rūpestingai slaugomas, išbuvo iki 1946 m. rugsėjo 4 dienos. Ligonį pradėjo lankyti lietuvių veikėjai emigrantai. Rugsėjo 4 d. Vydūnas atvyko  į Vestfalijos miestą Detmoldą. Ir čia ramiai gyvena ir kuria iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Name, kuriame iš pradžių apsigyveno,  Vydūno draugijos, miesto savivaldybės  bei vietos evangelikų vadovybės rūpesčiu  2013 m. gegužės 10 dieną buvo atidengti atminimo lenta ir paminklinis biustas.

 Gyvenimas Detmolde  (britų okupacinėje Vokietijos zonoje) buvo kūrybingas. Įvairiuose miestuose lietuviams tremtiniams Vydūnas sakė patriotines kalbas, lankėsi lietuvių gimnazijose, skautų susibūrimuose. Savo garbės nariu jį išrinko Lietuvių rašytojų tremtinių draugija, Mažosios Lietuvos Taryba, Lietuvių žurnalistų sąjunga, Baltijos universiteto Pinneberge lietuviai studentai ateitininkai ir kitos organizacijos. 1950 m.  Berlyne mirė ligotos jo seserys. Truputį jaunesnis brolis atsidūrė Sovietų zonoje Erfurte. Vydūnas atsigavo:  Ateina į namus mane pasveikinti ir mokslininkai, kunigai ir valdininkai. Nacizmo laikotarpiu Tilžėje vokiečiai mąstytoją smerkė, o Detmolde buvę tilžiškiai mane pasitinka labai širdingai ir su pagerbimu <...> net aukšti valdininkai. Tai jam teikė kūrybinės energijos, džiaugsmo. Žymaus Mažosios Lietuvos kovotojo Erdmono Simonaičio prašomas parašė studiją apie K. Donelaitį Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis ( 1947 m. vokiškai, 1948 m. lietuviškai). Skautai leido Vydūno knygas, tarp jų Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: kada karų nebebus (1948).

Gaila, kad dalis kūrybos žuvo per karą, patyrus Golgotos žiaurumus traukiantis į Vakarus. Tai – iš Tilžės kelionėn pasiimti  veikalo  Žmonijos sąmoningumas... 7 egzemplioriai, svarbus rankraštis 50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimo ( apie 300 mašinraščio puslapių). Liko neskelbta daug Vydūno vokiškai parašytų studijų, straipsnių, kurių dauguma iš Vokietijos, JAV (ypač čikagiečio Broniaus Kviklio lituanistikos archyvo, kuriame yra ir Vydūno rankraštynas) perduota Lietuvai; autorinių rankraščių perdavė Vydūno bičiulis Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhanas. Pavyzdžiui, Didysis dabartinės žmonijos patirties klausimas, svars­tant kosminiu požiūriu , Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius ( abu  rašyti 1945 m.), Suvaržytas ir nuskaidrin­tas sąmoningas žmoniškumas, Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose (abu rašyti Detmolde 1949 ir 1950 metais) . V. Bagdonavičius pastebi, jog Vydūnas daro optimistinę išvadą: galutinis rezultatas net ir po didžiausio pralaimėjimo būna laimėjimas. Tiktai laimi ne kuri nors kariaujančioji pusė, o ky­lantis žmoniškumas, kurį likimui kartais tenka skaidrinti didelė­mis kančiomis. Šioje išvadoje – paties Vydūno dvasinė patirtis. Kaip ir Senojo Testamento Jobas, praėjęs skaudžiausius išbandy­mus, jis ne tik nepalūžo, bet dar labiau dvasiškai sutvirtėjo ir tuo apvainikavo savo ilgą, sunkų, bet taurų gyvenimą.

Rašytoją Detmolde nuolat lankė E. Simonaitis. Persišaldęs Vydūnas susirgo gripu. Liga komplikavosi į plaučių uždegimą, temperatūra pakilo iki 41  laipsnio. Lietuvių tautos garbė ir sąžinė pas Visatos Kūrėją, kuriuo rėmėsi gyvenime ir kūryboje,   nukeliavo 1953 m. vasario 20 d. pavakare.   

Mane, kaip istoriką  ir enciklopedistą (tas būtina ir ekonomistams, statistikams, sociologams), žavi aptariamame fundamentaliame veikale pateikti iškilių asmenybių veiklos palyginimai: Vydūno su Zauerveinu, su Martynu Jankumi, su dr. Jonu Basanavičiumi. Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) buvo vokietis poliglotas, ypač nusipelnęs lietuvybei. Lietuvių kalba jam buvusi viena iš gražiausių pasaulyje, artima sanskritui. Jis drąsiai gynė lietuvininkų teises. J. Zauerveinas buvo vienas iš lietuviškojo kultūrinio sąjūdžio pradininkų, Vydūnas -- jo tęsėjas ir baigėjas. 1885 m. Aušros  12-tame numeryje perskaitęs  J. Zauerveino  baladę  Macilenas ir Gražina,  Vydūnas pajuto, koks gražus yra poetinis lietuviškas žodis. Evangelikų tikėjimas reikalauja su Dievu bendrauti žmonių gimtąja kalba. Abiejų tikslas buvo išsaugoti Mažojoje Lietuvoje  lietuvybę remiantis ne politinėmis, o moralinėmis ir religinėmis nuostatomis.  J. Zauerveinas Prūsijos karalystės valdžiai siūlė švietimo priemones lietuvininkų germanizacijai sustabdyti.

Maždaug  prieš 35 metus gavau J. Basanavičiaus parašytos  J. Zauerveino biografijos kopiją. Labai intensyviai rengdamas įvairias enciklopedijas ir monografijas (vyr. mokslinis  redaktorius, recenzentas, konsultantas), neturėjau laiko parašyti išsamų straipsnį, o ilgainiui pamiršau, kad turiu tokį vertingą tekstą.

Vydūną ir M. Jankų pirmiausia sieja  1885 m. Tilžėje įkurta patriotinė lietuvininkų draugija Birutė, kurios pastarasis  buvo vienas iš steigėjų, pirmininkų (1889-1892), itin aktyvus veikėjas. Birutininkų veikla nulėmė Vydūno kūrybinę ateitį. Per Antrąjį pasaulinį karą jis baigė rašyti Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo istoriją, kurios mašinraštis, deja, žuvo. Abu lietuvybės ąžuolus suartino ir knygų leidyba: Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje 1902 m.  ir 1904 m. išleistos pirmosios Vydūno knygos Bendraitė ir Senutė (trumpa Lietuvos istorija). Bitėnuose ir ant šventojo Rambyno jiedu susitikdavo per lietuviškas šventes, ypač per Jonines. Ilgainiui M. Jankus tapo mažlietuvių ir didlietuvių susitikimų organizatoriumi, tarytum Rambyno vaidila, tituluojamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Tokio titulo tikrai vertas ir Vydūnas (gal nuo šiol ir jį vadinsime patriarchu). Bičiuliški jų santykiai matyti iš Vydūno laiškų M. Jankui. V. Bagdonavičius atkreipia dėmesį tai, kad jų veikimo būdai, taktika skyrėsi. M. Jankus tautinėje veikloje buvo radikalesnis, kovingesnis, ryžtingas ir drąsus politikas. Vydūnas žymiai nuosaikesnis kultūrininkas, didžiausią dėmesį skyręs tautiečių dvasinei kultūrai ugdyti, jų tautinei savimonei ir  savigarbai stiprinti<...>. M.Jankaus, kaip Mažosios Lietuvos patriarcho,  fenomeną sudaro jo energingo veikimo visuma.

Galima palyginti XX a. pabaigos --  XXI a. pradžios  Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmenybes, jų veikimo taktiką, programas Lietuvos nepriklausomybei iškovoti. Sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje sąlygomis, suprantama, jų pasaulėžiūra, užimamos krašte pareigos buvo visiškai skirtingi. Kaip ir charakteriai, mokslo šakos, išsilavinimas, giminės kilmingumas.  XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje plačiai prasidėjus tautiniam atgimimui , antisovietinę kovą pradėjus Lietuvos laisvės lygai, vėliau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos reikalaujant ir masiniam tautos Sąjūdžiui, A. Brazauskas siūlė veikti žingsnis po žingsnio. Nepriklausoma Lietuva esą gali tapti tik ekonomiškai sustiprėjusi. Iš pradžių ekonominis savarankiškumas, tik vėliau suverenitetas. Toks nusistatymas naivus ir klaidingas. Iš pradžių taktika žingsnis po žingsnio galbūt buvo pagrįsta (Vydūno pasyvaus pasipriešinimo teorija, kultūringo, religingo žmogaus ugdymas). Vėliau, visai tautai sukilus (Baltijos kelias, daugiatūkstantiniai mitingai visoje šalyje, radikalių laisvės rezoliucijų, memorandumų priėmimas, slaptųjų dokumentų skelbimas), visiškai pasitvirtino Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio, kitų veikėjų siūloma neginkluotos taikios kovos taktika ir strategija (M. Jankaus kovos kelias). Lietuvos laisvė iškovota dėka V. Landsbergio ir jo bendražygių išmintingos ryžtingos politikos. 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbta nepriklausomybė ir atsiskyrimas nuo SSRS  - šis aktas buvo atliktas labai laiku: tuoj pat SSRS Aukščiausioji taryba , pažeidusi Konstituciją, priėmė įstatymą, kad jokia sąjunginė respublika neturi teisės išstoti iš SSRS. Laiku suspėjome! LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko veiksmais Lietuva nebūtų, anot Biblijos, išėjusi iš Egipto vergijos( kaip tą padarė sumani , protinga izraelitų žydų tauta). Taigi, taktika, kovos veiksmai priklauso nuo realios politinės situacijos tam tikru laikotarpiu.  Tai patvirtino XX a. pabaigos – XXI a. pradžios istorija.

 Vydūno ir dr. J. Basanavičiaus ryšius išsamiausiai aprašė rašytojas, žurnalistas, žymus biografas lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis. J. Basanavičius pirmą kartą  Mažojoje Lietuvoje lankėsi 1898 metais, atvykęs iš Varnos (Bulgarija). Tada susitiko su J. Zauerveinu (jiedu susibičiuliavo) , Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte, Viliumi Storostu. Pastarajam, anot A. Merkelio, savo išvaizda J. Basanavičius atrodė kaip koks kunigaikštis, kaip atgimstančios tautos [didlietuvių] A.M. žmogaus idealas. M. Raišukytę aušrininkų ideologas paskatino austi lietuviškas juostas, dalyvauti tautodailės parodose, netgi tarptautinėse. 1905 m. J. Basanavičius, grįždamas iš Vokietijos  į Lietuvą , antrą kartą apsilankė Tilžėje, parsivežė iš Gronau miesto apylinkėse gyvenusio j. Zauerveino seserėno  šio lietuvybės gynėjo rankraščius. Juos paliko pas M. Raišukytę. J. Basanavičiaus prašoma M. Raišukytė nurašė Mažosios Lietuvos spaudoje skelbtus ir neskelbtus J. Zauerveino poezijos kūrinius. Vėliau Vilniuje jis parašė vertingą studiją Medega d-ro Jurgio Sauerveino biografijai (rankraštis išspausdintas 2001 m. Vilniuje). J. Basanavičiaus skatinama M. Raišukytė dar labiau rūpinosi Vydūno raštų tvarkymu. Pasak A. Merkelio, J. Basanavičius, V. Kudirka ir Vydūnas – žymiausi tautinio lietuvių atgimimo veikėjai.. J. Basanavičius su Vydūnu kūrybingai bendravo laiškais, o  1911 m. Tilžėje vėl pasimatė. Tada iš M. Raišukytės jis paėmė 1905 m paliktus J. Zauerveino  rankraščius. Vydūnas su J. Basanavičiumi bendravo ir 1908- 1912 metais Vilniuje per Lietuvių mokslo draugijos sesijas. 1920 m. jiedu susitiko Kaune Rotušės aikštėje prieš Steigiamojo seimo atidarymą . Anot A. Merkelio, J. Basanavičius pakėlęs skrybėlę, taręs: Lietuvos patriarchas sveikina Lietuvos pranašą ! Salėje abu genijus Seimo nariai sutiko aistringomis ovacijomis. Knygos autoriai įdėjo Lietuvių mokslo draugijos 1912 m. suvažiavimo dalyvių nuotrauką, kurioje yra J. Basanavičius, Gabrielius Landsbergis –Žemkalnis ir kiti ryškiausieji to meto veikėjai. Sveikindamas J. Basanavičių  70-mečio proga  Vydūnas iškėlė didžiulius jo nuopelnus lietuvių tautos atgimimui. O jau 1930 m. lankydamasis Vilniuje, padėjo gėlių Rasose ant savo bičiulio, mirusio 1927 m. vasario 16 d.,  kapo.

Žymus vydūnistas  V. Bagdonavičius, pabrėždamas, kad  Vydūno filosofija pagrįsta senovės Rytų išmintimi, daro šiandienai ypač svarbią įspėjančią išvadą: Likimas – tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo teisėjas. Mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą.

Monografijoje Vydūnas A.Martišiūtės-Linartienės parodytas ir kaip originalus rašytojas dramaturgas,  iki šiol mūsų literatūroje nepralenktas filosofinės dramos  ir modernaus teatro kūrėjas, vertas užimti reikšmingą vietą europinės dramaturgijos kontekste.  Šios srities jo palikimą sudaro per 40 kūrinių (žinomos 31 įvairaus žanro publikuotos pjesės: tragedijos, dramos, misterijos, komedijos, „pasakiški vaidinimai“ ir 11 nepublikuotų dramų). Dramos monografijoje pristatomos žanriniu aspektu: klasikinės komedijos ir modernios dramos, kurias sieja ritualo principai, leidžiantys Vydūno dramas, misteriją, tragedijas apibrėžti ritualinės dramos sąvoka. Aptariant modernios formos kūrinius, išskiriamos dramos, kuriose Vydūnas interpretuoja istoriją (Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas“, Amžina ugnis), tautosaką (Pasiilgimas veldėtojo, Ragana, Likimo bangos), savojo meto realijas. Vydūno dramos formos ir turinio eksperimentai susiejami su XX a. moderniojo meno krypties – ekspresionizmo – dramos poetika (Jūsų varpai, Pasaulio gaisras).

Vydūnas dramaturgijoje siekė įkūnyti savąją lietuviško repertuaro ir tautinio teatro viziją. Monografijos skyriaus apie dramaturgiją autorė A. Martišiūtė-Linartienė  atskleidė, kuo Vydūno teatro vizija yra savita, kas jai yra būdinga, kas kyla iš savosios aplinkos, todėl gilinamasi į kultūrinį Mažosios Lietuvos kontekstą.  Literatūrologė taip pat aptarė gausią Vydūno dramaturgijos recepcijos medžiagą, išsiaiškino, kokius savitus Vydūno dramaturgijos bruožus išryškino XX a. tyrinėtojai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Lankutis, Rimvydas Šilbajoris, Audronė Barūnaitė-Willeke, Vaclovas Bagdonavičius, Regimantas Tamošaitis, Šarūnė Trinkūnaitė ir kiti. Monografijoje taip pat nustatytos Vydūno dramaturgijos sąsajos su Vokietijoje ir Europoje vykusiais dramos ir teatro meno modernėjimo pokyčiais, išryškinamos vokiečių ekspresionizmo dramos ir Vydūno kūrinių paralelės dramų turinyje ir formoje.

Monografijoje konstatuojama, kad Vydūno teatro projektas nebuvo realizuotas profesionaliame Lietuvos teatre, o lietuvių nacionalinio teatro raida nebuvo esmingiau pakreipta tokia linkme, kokią savo kūriniais ir teoriniais teiginiais nubrėžė Vydūnas. Analizuojant Vydūno tekstus apie teatrą ir teatrui, dramų scenines nuorodas,  monografijoje ieškota atsakymų į klausimą – kokį teatrą įsivaizdavo ir Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai siūlė Vydūnas?  Monografijoje atliktas Vydūno dramaturgijos ir teatro vizijos sukonkretinimas yra reikalingas siekiant pažinti istoriją – XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros, teatro, estetikos procesus. Kita vertus, XXI amžiaus distancija siūlo atverti Vydūno kūrybos – daugiareikšmės, mįslingos, paslaptingos – naujas reikšmes.

 Baigdamas monografijos Vydūnas apžvalgą, noriu pasakyti, kad tekstuose yra nemažai pasikartojimų. Matyt, dėl to, kad čia autorių įdėtos studijos, straipsniai rašyti labai skirtingu laiku, skelbti skirtinguose leidiniuose. Kas skaitys  šią didžiule meile aprašomam herojui spinduliuojančią knygą, tas pajus moraliai apsivalęs sielą, patirs didelį džiaugsmą, supras protėvių išmintį, žmoniškumo gėrį, pabuvos Visatos toliuose ir arčiau Dievo Kūrėjo. Dings demonai, kurie pastaraisiais metais žmoniją veda į pražūtį. Išminties, tiesos, gerovės keliu mus veda Vydūnas. Perskaityti tą šių laikų Bibliją, ją plačiau apžvelgti šiuo rašiniu buvo kone tas pats kas įkopti į aukščiausią pasaulyje viršukalnę – Everestą. O nuo jos, nuo vienuolių budistų šventyklų atsiveria daugybė paslapčių. Supranti, kad svarbiausia būti geru, kilniu, taikiu žmogumi. Pajunti kosmoso galių veikimą ir kad Dievas yra tavyje, tavo sieloje. Kokia palaima!

Baigdamas rašinį, pacituosiu mūsų laikų buvusio Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje Mattiaso Mülmenstädto mintį: Vydūnas buvo geriausias tiltų tarp abiejų kultūrų statytojas, kurio poveikis mūsų santykiams tebėra ir šiandien ypač ryškus.

Taigi, vydūnizmas – mūsų epochos išskirtinis reiškinys, spindulys begalinėje šviesoje. Visata – begalinė! Vydūnas mums  padeda ją pažinti ir džiaugtis gyvenimu.

2019 metų birželis-liepa                                                                 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt