Vida Mickuvienė,
Marijampolės kolegijos lektorė

Pranešimas skaitytas 2010 m. balandžio 15 d. Marijampolės kolegijoje vykusioje Respublikinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje
„MAŽOJI LIETUVA LIETUVIŲ KULTŪROS KONTEKSTE“

 Kristijono Donelaičio tema literatūroje ir mene jau yra  labai plati ir apimanti tiek medžiagos, kad ko gero turėtume ieškoti ir sąvokos jai apibūdinti. Turime šiandien donelaitianą ( visumą literatūrinės medžiagos, nors kiek besisiejančios su poetu),  kuri jau tiek išaugo, kad pasidarė  lituanistinės bibliografijos šaka, turime ir donelaitiką, t.y. literatūros mokslo specialybę, nagrinėjančią poeto biografiją, kūrybą bei visus kitus su Donelaičiu susijusius kūrybinio palikimo, jo interpretavimo, vertinimo ir atminimo įamžinimo klausimus. Kaip atskira šaka donelaitikoje, mano nuomone, dėl medžiagos gausos jau turėtų būti ir  Kristijonas Donelaitis literatūroje ir mene.
 Just. Marcinkevičius Metus  yra pavadinęs lietuviškąja Biblija. Gal dėl Biblijos aprašymo, analizės, nagrinėjimo tradicijos, gal dėl pirmojo Lietuvos poeto/ kūrėjo reikšmės, o gal dėl to, kad pats Donelaitis buvo be galo kūrybiška, plataus masto asmenybė, studijavusi laisvuosius menus, ypač muziką (L.Gineitis,1998), jo tema domino mokslininkus, menininkus. Pirmieji darbai siekia 19  a. pradžią. Jeigu pritartume egzodo autorių klasifikacijai, kad yra Nepriklausomos Lietuvos Donelaitis, sovietų Lietuvos Donelaitis, vokiečių Donelaitis, egzodo Donelaitis, tai dabar turėtume sakyti antrosios Nepriklausomybės Donelaitis, ir kaip tik šiuo metu Lietuva jau rengiasi iškiliam poeto 300-ųjų metų jubiliejuj. Būrų kultūros poetas, pamėgtas tyrinėtojų, interpretatorių, pedagogų ir menininkų. Kokia rašytojo vizija iškyla jų (menininkų) kūryboje?
 Pirmieji  grožinės literatūros kūriniai  buvo  parašyti vokiečių kalba, tai L.Rėzos, kuris į 1818 m. Metų leidimą įdėjo vokišką prakalbą su dedikaciniu eilėraščiu, aukštinančiu poemą. Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, poeto gyvenimo ir kūrybos žymus tyrinėtojas, parašo eilėraštį vokiečių kalba Kristijonas Donelaitis, kuris išverstas ir išspausdintas laikraštyje Lietuviškas laiškas 1896m. pavadinimu Ant amžino atminimo Kr.Donelaičio, didžiojo  lietuvninko. Jį laisvai lietuvių kalba atkūrė Jurgis Zauerveinas (Girėnas). Anuomet, lietuviškos spaudos draudimo gadynės laikotarpiu, rašė ir spausdino Aušroje ir jos kalendoriuose eilėraščius M.Davainis-Silvestraitis (Vieversys), pirmasis eilėraštis lietuvių kalba, kuriame paminėtas K.D., Tegyvoj kalba mužiko, A.Burba, Lukokim. Rinkinyje Vieversėlio dainos (1905) M.Macijauskas mini poetą eilėraštyje Padėkos daina. Mini ir Maironis poemoje Lietuva (1924).
 Sukuriama Donelaičio vaizdavimo poezijoje tradicija, kurią labai gražiai papildo jau jaunesnei auditorijai žinoma poetų karta. Tai – K.Binkis, eilėraštis Donelaitiškas, J.Dambrauskas, kantata Mažajai Lietuvai (poetas tik minimas), S.Anglickis, Donelaičiui.
 Straipsnio autorė Gintarė Grigonienė (1993) kalbėdama apie Antrojo pasaulinio karo metų poeziją pristato poetą kaip lietuvių tautos ir kultūros atsparumo simbolį, kaip žmogų, iš kurio gyvenimo ir kūrybos sėmėsi ištvermės bei tvirtybės daugelis poetų. Vokiečių nutautinta ir kolonizuota Mažoji Lietuva vertė daryti atitinkamas analogijas. A.Venclovos eilėraštyje Donelaitis (1941) poetas iškyla kaip kovotojas, kurio ginklas lietuviškas žodis. Po dviejų metų parašytame eilėraštyje (1943) tokiu pačiu pavadinimu S.Nėris kviečia į kovą už amžinus idealu – laisvę, nacionalinį savarankiškumą.. Poetė išveda paralelę nuo Herkaus Manto iki karo metų realybės, o chrestomatinėmis eilutėmis tapę Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim… daugelį metų gyveno vadovėlių puslapiuose.  Karo metais sukurti ir K.Korsako bei A.Churgino eilėraščiai.
  Jau po karo K.D. vardas vis naujai suskambėdavo, ypač švenčiant jubiliejines poeto datas. 1955m. visa Lietuva mini 175 –ąsias poeto mirties metines. Išleidžiami pirmą kartą grafiko V.Jurkūno apipavidalinti Metai, į daugelio kartų atmintį įsirėžę išraiškingais ne tik žodiniais būrų ir jų darbų bei švenčių paveikslais. Skaitomi V.Valsiūnienės ir J.Mačiulio eilėraščiai Donelaitis ir Donelaičiui. Turime ir vėliau parašytus A.Kubiliaus Kristijonui Donelaičiui, P.Drevinio Donelaičiui bei A.Miškinio Jo hegzametras.
 1964 m. – Lietuva mini poeto 250-ąsias gimimo metines, šį paminėjimą jau galima vadinti ištisu sąjūdžiu, skirtu K.D. atminimo įamžinimui. Surengiama respublikinė dailės paroda, kurioje eksponuojami grafikos, tapybos, skulptūros darbai, išaukštinantys poeto asmenybę ir kūrybą. Atrodo, kuo daugiau metų praeina, tuo artimesnis ir savesnis tampa mums poetas. Šis sąjūdis pažymėtas poetui skirtų proginių eilėraščių srautu: rašė mokytojai, studentai, pradedantieji literatai. Šį pluoštą tektų surinkti iš periodinės 1964-ųjų metų respublikinės ir rajoninės spaudos. Daugybė nežinomų ar mažai žinomų autorių dedikavo savo eilėraščius Donelaičiui. Tais pačiais metais poemą Donelaitis sukuria ir poetas J.Marcinkevičius, kurio kūryboje  tautos dvasinė plėtotė užima išskirtinę vietą , todėl apeiti Donelaičio jis jau negalėjo. Poema neilga, mintis labai koncentruota, gausu metaforų, o mūsų grožinės literatūros pradininkas pateikiamas kaip apibendrinta nacionalinio charakterio išraiška, atspindinti vieną iš tautos gimimo etapų. Poemoje daugiau dėmesio kreipiama į žmogų, jo likimo saitus su tautos ir krašto likimu, gyvenamuoju laiku, istorija, būtimi. (R.Pakalniškis, 1981). Septyniose poemos dalyse simbolinė poeto figūra išryškinama konkrečiame istoriniame fone, parodomas Donelaičio žygdarbis to meto kolonizuotoje, suvokietintoje, maro išnaikintoje Mažojoje Lietuvoje ir dar apie paprastus būrus prabilti lietuviškai. Tai jau buvo iššūkis. O raiškiojo skaitymo konkursuose (ir ne vien poeto jubiliejams skirtuose) daugelį daugelį metų skambėjo: Do-ne-lai-tis!
Klausykit, skamba kaip varpas.
Donelaitis!
Klausykit, skamba kaip arklas.
Vėliau atsirado eilėraščių triptikas Žiūrėjimas į Lietuvą, kuriame poetui skirta 3-čia dalis, o Donelaičio vardas įgauna didžiulį emocinį krūvį, tampa ciklo kulminacija.
 Po metų poemą Kristijonas Donelaitis  rašo ir E.Mieželaitis, spausdina ją literatūrinių portretų knygoje Duona ir žodis , vėliau kartoja knygoje Čia Lietuva (1978). Į didįjį būrų  dainių poetas pažvelgia jau per kitą prizmę, išskirdamas 4 prasminius vienetus: saulę, žemę, būrą ir darbą, svarstydamas, ką tai reiškė Donelaičiui, ir didžiojo talento ištakas įžiūrėdamas liaudies kūryboje, atlaikiusioje ir kolonizacijas, ir karo, ir maro metus. Šalia poemos išspausdintas eseistinis etiudas Lietuviškas hegzametras tik pagilina Donelaičio kūrybos supratimą. (Ir vėl turiu pasakyti, kad ištisos mokytojų kartos naudojosi šiais kūriniais, nes čia rado mylimų klasikų poetinius portretus ir gilų, dėmesingą, mylintį žvilgsnį į jų kūrybą.) Galbūt kito darbo sritis būtų statistika, kiek poetų sukūrė Donelaičiui skirtų eilių, nes vien tik Bernardo Aleknavičiaus leidinyje Donelaitis ir mes jų suskaičiuojame 22. Negalima nepaminėti M.Martinaičio:
Ant –
Iš numirusių
Verkdama,
Keldama,-
Saulelė.

Per žmonių
Svietą
Atkopdama
Dejuodama,-
Ant saulelė.

Per baudžiavos
Dangų
Atkopdama,
Pargriaudama,-
Saulelė pilnoji.

Ant.Drilingos, Pauliaus Drevinio, J.Strielkūno (Lyg ąžuolas šakotas jis išaugo/ Iš Herkaus Manto palikuonių pelenų,/ Iš kritusių genčių kraujuoto lauko,/ Iš vargo ir lietuvninkų dainų.), Jono Graičiūno, Rimanto Vanago, Meilės Kudarauskaitės, gruzino Vladimiro Alpenidzės, vokiečio Johano Bobrovskio ir kitų.
Atskirai reikėtų (nors keliais žodžiais šiandien) prisiminti egzodo poetą K.Bradūną, kuris 1970 m. išleido eilėraščių knygą Donelaičio kapas, gavusią išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premiją. Donelaičio temos poetas nepamiršo ir kituose vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose, o 1980 metais Čikagoje organizavo poezijos dienas, skirtas 200-osioms K.D. mirties metinėms. Tragiškas Donelaičio krašto likimas yra labai artimas K.Bradūnui, taip pat netekusiam gimtinės, praradusiam istoriją ir išeitį matančiam amžinybėje, kada laikas sustoja, o tik kartojasi mirties ir prisikėlimo ciklas, aukos atnašavimas…Tokiu būdu istorija perkeliama į dvasios sferą (V.Areška,1993). Taip poetas Donelaitis tampa archetipiniu modeliu poetui tremtiniui, taip pat besigrumiančiam su mirties ir istorijos reiškiniais. Jie abu yra poetai ir pajėgia kūrybine galia tautą, mirtį ir istoriją iškelti iš laiko tikrovinės plotmės ir, užrašydami istorinį faktą poezijos formoje, patalpinti juos dvasinės amžinybės plotmėje (Živilė Balaišytė, 1982).
Proza taip pat, galima sakyti, atidavė savo duoklę Donelaičiui. Nuo 1973 –ųjų  metų publikuojami prozos kūriniai, pirmasis kino novelę Kristijonas parašė S.Šaltenis, vėliau išleidęs ir romaną Kalės vaikai. Kino novelėje matome ne istorinį poeto pasaulį, bet vidinį, dvasinį, savaip interpretuojamas jo portretas. Paskutinė poeto gyvenimo diena ir mirtis skaitytojui parodo į senatvės rezignaciją panirusį žmogų, apgalvojantį, ką gi jis paliks po savęs; epizodiškai parodomas ir poeto žmonos Anos Reginos paveikslas. Novelėje svarbiausia yra tai, kad Donelaitis vaizduojamas kaip už visus kentėjęs žmogus, labiausiai kentėjęs dėl būrų, o kūrinio pabaigoje tarsi nukryžiuojamas kaip Jėzus Kristus (Jėzus kruvins pakabintas) ir pabaigoje nuskamba žodžiai: Štai Kristijonas! – lyg Piloto apie Kristų – Štai žmogus! Taip Šaltenis pateikė savitą poeto asmenybės traktuotę. Prie Donelaičio temos rašytojas grįžo 1990 –aisiais metais išleistame romane Kalės vaikai. Romano veiksmas neapibrėžtas – jame kryžiuojasi įvairūs istoriniai laikotarpiai. Klebonas Kristijonas tarsi perteikia gerai žinomų ir mylimų Donelaičio, Mažvydo, Strazdelio gyvenimus, sujungtus ne tiek siužetine, kiek prasmine linija, o  prieš skaitytoją atsiveria lietuviškojo pasaulio vizija.
A.Drilingos romanas Jau saulelė yra didžiausias grožinės literatūros kūrinys donelaitiadoje. Tai dviejų plotmių kūrinys, veiksmas vyksta dviem planais: pasakojama apie mūsų dienų įvykius ir veikėjus, kita dalis skirta vieneriems Donelaičio gyvenimo metams, jo senatvei, kai iki mirties likę tik ketveri metai. Retrospektyviai grįžtama į praeitį ir nušviečiami svarbiausi poeto biografijos faktai, laisvai cituojamos ištraukos iš Donelaičio laiškų, kita dokumentika visa tai  pateikiant poeto žodžiu sukuriamas autentiškumas. Donelaitiškoji romano dalis kaitaliojasi su mūsų dienų realybe (inžinieriaus Juozo Tumėno šeimos gyvenimas) bandant susieti praeitį su dabartimi, teigiant, kad amžinosios vertybės – tėvynės meilė, žmogiškosios vertės pajautimas, ištikimybė – amžių bėgsme lieka nepakitusios. Romane išsakytas požiūris į lietuvių literatūros klasiką, pateikta įdomi psichologinė jo charakteristika. O kadangi 1983 m. rašytojas sukūrė libretą operai Kristijonas, tai darbas prie romano buvo tarsi parengiamasis etapas, pasitarnavęs ir šiam meno žanrui. (1982 – romanas, 1983 – libretas, 1985 – opera pastatyta Vilniaus valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre; galima sakyti, kad Donelaičio gyvenimas buvo rašytojo lauke ne vienerius metus, o jo žodžiai Galvodamas apie Kristijoną Donelaitį, negali nesididžiuoti savo tauta, pagimdžiusia tokį didį žmogų tarsi išsako visų mūsų mintis).
Johanas Bobrovskis, vokiečių rašytojas, kurio kūryboje gausu lietuviškų motyvų: eilėraščių rinktinėje Sarmatijos metas  (1974) publikuotas eilėraštis Tolminkiemio kaimas, romanas Lietuviški fortepijonai, išleistas Lietuvoje 1968 m., pagal kurį grįžę į Lietuvą Aušra ir Jonas Jurašai Kauno dramos teatre pastatė spektaklį Smėlio klavyrai, kuris 1991 buvo parodytas ir Hamburge, o vokiečių kompozitorius Raineris Kunadas sukūrė operą Lietuviški fortepijonai, o pagal KD poemą kantatą – Metai.  Romane kontrapunktiškai plėtojamos 2 skirtingos temos, o poetiškos lietuvių kultūros vizijos, humaniškas Donelaičio paveikslas, filosofiškai įprasmintas praeities, atgręžtos į šią dieną, vaizdavimas buvo savotiška literatūrinė mokykla minėtiems mūsų rašytojams.
Paminėtinas ir Karaliaučiaus literatas J.Ceitlinas, pradėjęs donelaitiką ten, buvusioje prūsų žemėje. Dokumentinėje knygoje Ilgas aidas (1985) rašytojas su meile kalba apie Lietuvą ir Donelaitį, istorinį jo likimą, ilgą kūrinių kelią į skaitytoją, reikšmę dabartinei kultūrai.
Norėčiau  paminėti dar nors 2 autorius iš tos didžiulės plejados: tai vokiečių rašytojo Heinzo  Jurgeno Zierkės novelių knyga Ana Regina važiuoja į miestą (1998), kurioje spausdinamos 5 novelės apie Donelaitį, o apžvalginiame straipsnyje  pateikiamas vokiečių šviesuolių įnašas populiarinant jo kūrybą. Donelaitis Vokietijoje turėtų būti atskira tema, nes ten padaryta daug ir įdomių, reikšmingų darbų, kurių viename pranešime neįmanoma aprėpti.
Antrasis - lietuvis Rimantas Černiauskas (gal kad jaunesnės kartos atstovas, kuriam Donelaitis, Baranauskas, kaip pats prisipažįsta, buvo tarsi senųjų laikų muziejiniai apdulkėję eksponatai (2004),  po pirmosios novelės Pastorius žvelgia į sodą taip įlindo į poeto kūrybą, gyvenimą ir epochą, kad kapstosi ten jau antra dešimtis metų.
Labai gaila, kad liko nepristatytas Donelaitis dailėje, teatre, tik paminėtas vienas kitas muzikinis kūrinys, nes apie kiekvieną iš šių sričių galima parengti puikiausius pranešimus ar gilesnes studijas, nes sukurta daug reikšmingų grožinės literatūros ir meno kūrinių apie didįjį mūsų poetą.
Pabaigti pranešimą noriu vieno literatūros tyrinėtojo žodžiais (K.K.), kad bet kurio rašytojo literatūrinį svorį ir reikšmę rodo ne vien tai, kas jo paries parašyta, bet ir tai, kas ir kiek apie jį parašyta.

Literatūra:
1. L.Gineitis. Kristijono Donelaičio aplinka. Senoji Lietuvos literatūra.9 knyga.-V.,1998.
2. Egzodo Donelaitis. Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Sudarė Mikas Vaicekauskas.-V.,2001.
3. G.Grigonienė. K.Donelaičio tema lietuvių literatūroje.- Darbai apie Kristijoną Donelaitį.-V.,1993.
4. R.Pakalniškis. Lietuvių poema.-V.,1981.
5. B.Aleknavičius. Donelaitis ir mes.-V.,1989.
6. V.Areška. K.Bradūno Donelaičio kapas: meninės kūrybos prasmės klausimas.- Darbai apie Kristijoną Donelaitį.-V.,1993.
7. Ž.Balaišytė. Kazys Bradūnas – atkaklus tremtinys // Metmenys.-1982. Nr. 44,p.111.
8. R.Černiauskas.Mano Donelaitis // Nemunas, 2004-12-02.