Kovo 3-ąją Marijampolės kultūros centro Mažojoje salėje buvo paminėtos Lietuvių kalbos dienos ir surengta paskaita „Lietuvininkų gyvenimo būdas ir tarmė". Ji buvo skirta ir šiemet minimiems Klaipėdos krašto metams.
Lietuvių kalbos dienos pirmą kartą buvo surengtos 2016 metais. Joms pasirinktas ypatingas laikotarpis tarp dviejų svarbių Lietuvai datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Per tą laiką kasmet visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojama daugybė renginių, kurie prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, telkia užsienio lietuvių bendruomenes, stiprina lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir Lietuvoje, ir užsienyje, didina lietuvių kalbos prestižą.
Lietuvių kalbos dienų sostine šiemet buvo paskelbti Gargždai, ten vyko renginių atidarymas. Tai simboliška, nes 2023-ieji yra paskelbti Klaipėdos krašto metais. Gargžduose ir apylinkėse gausu su kalbos išsaugojimu susijusių įvykių, vietų, čia gimė ne viena lietuvių kalbai nusipelniusi asmenybė.
Šiame krašte iki šiol girdima ne tik bendrinė kalba, bet ir žemaičių bei šišioniškių (lietuvininkų) tarmės. Tad ir Marijampolėje paskaita buvo skaitoma būtent šišioniškių tarme, kurią iš pradžių nebuvo lengva suprasti, bet lektorė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė Indrė Skablauskaitė paaiškino sunkiai suprantamų žodžių reikšmes, supažindino ir su šios mūsų krašte mažai pažįstamos tarmės ypatumais.
Viešnia paskaitą pradėjo linksmomis istorijomis, ji klausytojams pateikė ir įvairių užduočių, kurias išsprendusieji buvo apdovanoti muziejaus prizais. Šišioniškių tarmė išties labai skambi, įdomi, gražiai skamba, tačiau ne visus žodžius galima suprasti be paaiškinimo.
Šišioniškių tarmė yra sparčiai nykstanti, ja dabar kalba gal 50-60 Klaipėdos krašto senųjų gyventojų ir jų palikuonių. Ši tarmė yra Mažosios Lietuvos (istorinis-etnografinis senosios Prūsijos regionas) palikimas. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą.
Nors I.Skablauskaitė lietuvininkų tarmę dažnai girdėjo, bet ja nekalbėjo, kol neprireikė. O prireikė tada, kai stojo mokytis lietuvių kalbos ir etnografijos. „Tada dar buvo stojamieji egzaminai ir vienas pliusų buvo kalbėjimas tarme. Stojamojo egzamino metu ir pabandžiau pakalbėti taip, kaip kalbėdavo senelių kaimynės“, – pasakojo moteris.
I.Skablauskaitės iniciatyva Šilutėje veikė lietuvininkų tarmės mokyklėlė, kur buvo priimami visi norintys išmokti šios tarmės. Lankytojai ten gavo žinių ne tik apie tarmę, bet ir apie senuosius Mažosios Lietuvos papročius.
I.Skablauskaitė pasakojo, kad iki XX amžiaus pradžios lietuvininkų tarmė mūsų krašte klestėjo. 700 metų vokiečių ir lietuvių tautos gyveno viena šalia kitos, todėl vieni šio krašto gyventojai save laikė vokiečiais, o kiti lietuviais – lietuvininkais. 1925 m. gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141 000 žmonių, iš kurių daugiau kaip 50 proc. kalbėjo lietuviškai. 
Šiandien dauguma Klaipėdos krašto kaimų yra išnykę, daug kur kaimų vietose likusios tik kapinaitės, apaugusios medžiais, ir plyni laukai. Nedaug belikę ir lietuvininkų tarme kalbančiųjų.
Klaipėdos krašto gyventojai vadinti įvairiai: lietuvininkais, šišioniškiais, prūsais, būrais, o dar smulkiau – pagal gyvenimo būdą – žemininkais, laukininkais, pelkininkais, žvejininkais, kopininkais.
Lietuvininkų tarmė yra Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tarmė, dar dalijama į vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių. Nuo Plikių iki Juknaičių (visas Klaipėdos regionas, Priekulė, Svencelė, Dreverna, Šilutė, Rusnė, Saugos) yra vakarų žemaičių tarmės regionas, nes čia yra ribos su Žemaitija. O teritorija nuo Juknaičių (Pagėgiai, Smalininkai, Vilkyškiai) kalbininkų priskiriama vakarų aukštaičiams.
Žemaitiškosios Klaipėdos krašto dalies šiauriausias taškas yra ties Kalote, Plikiais, o piečiausias – ties Juknaičiais, Sausgalviais, Šilininkais.
Vakarų aukštaičių tarmės atstovus kalbininkai dar dalina į striukus ir baltsermėgius. I.Skablauskaitė pasakojo, kad lietuvininkų tarmės atstovas buvo ir Kristijonas Donelaitis, kuris rašė „Sveiks, svieteli margs“, buvo, be abejonės, striukių atstovas, o striukis todėl, kad trumpino galūnes. Toje pusėje būta ir baltsermėgių, kurie savo pavadinimą gavo dėl to, kad jie dėvėjo baltas nedažytos vilnos sermėgas. Jų šnekta, pasak etnografės, visiškai išnyko.
Daugelis senųjų lietuvininkų žodžių yra nebevartojami, o tokie žodžiai kaip „daga“, „delmonas“ yra būdingi tik Klaipėdos kraštui. Lengviausia lietuvininkus yra atpažinti pagal vardus. Populiariausi moteriški vardai: Anna, Marija, Barbė, Greta, Berta, Elsė, Ema, Eva, Trudė, Urtė, vyriški -- Johanas, Michelis, Georgas, Valteris, Hansas, Erčius, Helmutas, Fricas, Martinas, Vilius.
Pavardės taip pat buvo savitos: arba vokiškos, arba kilusios iš germanų. Populiariausios lietuvininkų pavardės buvo: Engelinas, Enzinas, Bastijonas, Buntinas, Goberis, Kiaupa, Kybrancas, Kiupis, Pėteraitis, Pipis, Preikšaitis, Prūsas, Roga, Rudmokas, Užpurvis, Tydekas.
Pasak lektorės, šišioniškių tarmės pavadinimas kilo tikrai ne nuo Šyšos upės vardo, kaip daugelis galvoja, o iš to, kad šiose vietose gyvenę žmonės vietoj „čia“ vartojo žodį „šiš“. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų buvo galima sužinoti ir tarmių skambumu bei įvairumu pasidžiaugti paskaitoje, kurios dalyviams kartu pasiūlyta ir garsiai paskaityti porą pasakojimų šišioniškių tarme.
Algis Vaškevičius
Organizatorių nuotraukos
