Neseniai Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Tuskulėnų memorialo konferencijų salėje atidaryta Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė“ atidarymas, kurioje – Karaliaučiaus krašto vaizdai, autoriaus užfiksuoti maždaug prieš trisdešimt metų - 1988–1992-aisiais, kai buvo padaryta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų.
Minint Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos šimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais. Šią visai šaliai reikšmingą sukaktį minėta paroda kviečia paminėti ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Atidarant šią parodą gausiai susirinkę svečiai sugiedojo Mažosios Lietuvos himną, o renginį vedė LGGRTC darbuotojas Gaudentas Aukštikalnis. Jos pristatyme dalyvavo tomis dienomis Lietuvoje viešėjęs iš JAV atvykęs Mažosios Lietuvos tarybos ir fondo vadovas, kunigas ir poetas Valdas Aušra, dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, šios parodos iniciatorius ir fotografo bičiulis, Lietuvių fondo atstovas Lietuvoje Leonas Narbutis.
Taip pat buvo atvykę ir kalbėjo istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas dr. Algirdas Matulevičius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Povilas Šilas, kultūros istorikas, dėstytojas, rašytojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas dr. Aurimas Švedas.
Nuotoliniu būdu iš savo namų San Francisko mieste kalbėjo ir pats parodos autorius L. Surgaila, kuris dėkojo gausiai susirinkusiems jo darbų ir minčių pasekėjams ir gerbėjams bei sakė, kad Karaliaučiaus kraštas – tai griuvėsių poezija, Niekieno žemė, į kurią panašios nerasime visoje Europoje.
Parodos atidarymo metu kalbėta apie tai, kad šiandien Karaliaučiaus krašte gyvena jau visai kiti žmonės, nieko bendra neturintys su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai vis dar tebestūkso ir mena šimtmečių istorijas bei senuosius šių vietovių gyventojus.
Po Antrojo pasaulinio karo krašte įsitvirtinę sovietiniai gyventojai gana greitai sugebėjo sunaikinti tai, ko per kelis šimtmečius nepadarė vokiečiai ir lietuviai. Dabar, stebėdami karo veiksmus Ukrainoje, galime dar kartą įsitikinti, kas lieka po to, kai į miestą, šalį ar kultūrą ateina svetimšaliai okupantai su savo tvarka ir vertybėmis.
L. Surgaila gimė Kaune, jo tėtis taip pat fotografavo dar prieškario laikais. Namuose jis buvo įsirengęs profesionalią fotolaboratoriją, turėjo gerų fotoaparatų ir kino kamerų, tad sūnus Leonardas jau nuo paauglystės pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Ketverius metus jis mokėsi dailės mokykloje, po to dešimt metų vadovavo Kauno radijo gamyklos kino studijai „Banga“ – nuo 1982 m. iki jos panaikinimo 1992-aisiais. L. Surgaila buvo įkūręs vizualinės antropologijos klubą „Aista“, jis yra kino filmo „Vilius Orvidas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis) iniciatorius ir bendraautorius.
Į JAV su šeima fotografas išvyko 1996 metais. Trumpai gyveno Niujorke, vėliau persikėlė į Čikagą, o nuo 2004-ųjų gyvena San Franciske.
“Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis – greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės. Turbūt retas kuris kraštas matė savo gyvenime tokius aštrius ir skausmingus istorinius ir ne tik istorinius pokyčius kaip šis. Šiandieną čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai dar vis tebestovi. Kartais tie žmonės atrodo kaip koks svetimkūnis, panašiai kaip XIX a. olandų tapyboje, vaizduojančioje Romos griuvėsius ir tarp jų gulinėjančius žmogiukus, tačiau Rytprūsių dvasia vis dar tebegyvena šiame krašte.
Būtent tą Dvasią ir jos santykį su naujais gyventojais aš ir norėjau užfiksuoti. Šį kraštą labai myliu, taip pat ir jo žmones, kokie jie bebūtų. Šiose nuotraukose nėra politikos ar kitokių pretenzijų. Padžiauti skudurai ar šiukšlynas prie bažnyčios griuvėsių man nėra betvarkės fiksavimas. Aš stengiausi parodyti tą Rytprūsių dvasią, kuri vis dar gyva šiame krašte, ir jos santykį su šiandiena. Tai – savotiška griuvėsių poezija”, -- apie šią parodą teigia jos autorius.
Sovietiniais laikais fiksuoti to krašto kasdienybę buvo itin sudėtinga – tai buvo sukarinta zona, tad kamerą ir fotografą galėjo atimti dėl menkniekio. Sąjūdžio laikais L. Surgaila nusprendė, kad jau galima pamėginti organizuoti fotografijų ir kino „ekspediciją“. Jam pavyko gauti karinį žemėlapį su visais to krašto keliais ir miesteliais, tad orientuotis buvo lengviau.
Fotografas prisiminė, kad vietos gyventojai į jį su kolegomis tada žiūrėjo ir nustebę, ir susidomėję, nes Lietuvoje tuo metu prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, vyko įvairūs antisovietiniai mitingai, o tame krašte galėjai matyti tik niūrų sovietinį realizmą.
Pasak Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso darbuotojų, ši paroda susilaukė didžiulio dėmesio ir tapo bene labiausiai lankoma per pastaruosius metus. Kasdien joje apsilanko žmonės, ateina ir nemažai vilniečių, ir miesto svečių, ir sostinėje gyvenančių ukrainiečių bei nuo režimo pabėgusių ir čia įsikūrusių baltarusių.
Fotografijų paroda „Niekieno žemė“ veiks iki vasario vidurio, o vaizdo medžiaga, minint Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva šimtmetį, dar šiemet, anot autoriaus, turėtų virsti dokumentiniu filmu. Plačiau apie šią parodą ir pokalbį su jos iniciatoriumi L. Narbučiu bus galima skaityti pirmajame šių metų “Donelaičio žemės” žurnalo numeryje.
Algis Vaškevičius
Autoriaus nuotraukos
