Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos (tarmės) paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šis leidinys tapo vienu pagrindinių šaltinių prūsų kalbos (tarmės) tyrinėtojams. Apie šį mūsų tautos raštijos paminklą ir jo autorius rašytiniai šaltiniai ganėtinai skurdūs, fragmentiški, kartais prieštaringi. Juose minima, kad šį katekizmą išvertė Pabėtų (dab.rus. Romanovo) klebonas Abelis Vilis (apie 1515 - apie 1575), kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas.
Mūsų nuomone, kalbą „šiek tiek mokėti“ yra per maža, kad būtų galima būti vertimo autoriumi. Tad P. Mėgotą, mokėjusį lietuvių ir vokiečių kalbas bei vietines tarmes, reikėtų laikyti šio katekizmo (dalies) tekstų vertimo autoriumi, o galbūt ir pačios knygos bendraautoriumi.
Baudžiauninku įvardinamo P. Mėgoto XVI a. deramai įvardinti ir įvertinti neleido tuometiniai luominiai supratimai, tačiau šiandieninėje visuomenėje neturėtime bijoti jo įsirašyti greta pirmųjų mūsų raštijos kūrėjų, o tuo pačiu deramai pasirūpinti su šiomis asmenybėmis susijusiu kultūros paveldu, jo geresniu pažinimu, įprasminimu, galbūt ir juos menančios bažnyčios atstatymu.
Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.
Katekizmas su prūsiškais tekstais tapo vienu pagrindinių šaltinių prūsų kalbos (tarmės) tyrinėtojams. A.Vilio vardas nepamirštas iki šiol: jį cituoja mokslininkai, viso pasaulio kalbininkai, nagrinėjantys senąsias pasaulio kalbas, ypač tie, kas domisi baltų kalbomis. Protestantų dvasininko vardas įtrauktas į pasaulio enciklopedinius leidinius bei žinynus.
Didelį dėmesį jam skiria ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Nėra žinoma, kiek Karaliaučiaus Johano Daubmano spaustuvėje buvo atspausdinta „Enchiridiono“ egzempliorių, bet pagal to meto analogiškus leidinius galime manyti, kad galėjo būti apie 200 knygų.
Vienas žinomiausių Lietuvos kalbininkų, žymiausias prūsų kalbos (tarmės) specialistas, buvęs Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų išleido mokslinį darbą „Prūsų kalbos paminklai“. Tarp kitų prūsų raštijos paminklų daug vietos skyrė ir Abelio Vilio palikimui. Pirmą kartą lietuviškame leidinyje pateikė iki šių dienų išlikusių aptariamo katekizmo puslapių fotokopijas. Profesorius teigia, kad jam žinomi du šio katekizmo egzemplioriai, saugomi Vokietijoje: vienas Tiubingeno valstybinėje bibliotekoje, kitas - Drezdeno bibliotekoje.
Profesorius V. Mažiulis pastebi, kad A. Vilio nepakankamas prūsų kalbos mokėjimas ir pats katekizmo vertimas nėra labai kokybiški, padaryta klaidų, tačiau mokslininkas teigia: „Katekizmas savo kalba visgi nėra prastesnis už kitus du katekizmus. Atvirkščiai, šis sembų tarmės paminklas (jo ir rašyba, palyginti, gera) yra labai svarbus, pirmiausia, savo apimtimi (didžiausias prūsų kalbos paminklas) ir ypač dėl to, kad nurodomas kirčiuotų skiemenų ilgumas.“
Žinoma, kad A. Vilis gimė apie 1515 metais, netoli Karaliaučiaus, Pabėtuose. Vilių giminė Pabėtuose jau tikrai gyveno nuo XVI a. pačios pradžios. Nuo 1542 metų evangelikų liuteronų dvasininkas kunigavo gimtuosiuose Pabėtuose. 1544-1545 metais jis studijavo Karaliaučiaus universitete. Mokėjo keletą kalbų, pamokslus sakė ir prūsų kalba (tarme), Pabėtų apylinkės šnekta. Kurį laiką kaip protestantų sektos narys buvo pripažintas klaidatikiu ir 1554 metais trumpai kalintas.
M. Liuterio „Mažojo katekizmo“ („Enchiridiono“) vertimą į prūsų kalbą (tarmę) ir ruošimą leidybai organizavo Prūsijos hercogo Alberto (Albrechto) Brandenburgiečio rūmų pamokslininko Johanno Funkorekomenduotas. Tuo metu labia stengtasi, kad tikėjimo žodis kuo labiau paplistų tarp žmonių ir būtų suprantamas visiems jų gimtąja kalba. Evangelikai liuteronai rūpinosi, kad katekizmas būtų verčiamas į įvairias kalbas, kuriomis tuo metu buvo kalbama Prūsijoje ir už jos ribų.
Žinoma, kad A. Vilio regėjimas buvo silpnas, gyvenimo pabaigoje jis visiškai apako. Verčiant katekizmą, jam padėjo jau minėtas raštingas prūsų baudžiauninkas P. Mėgotas. Yra likęs įdomus dokumentas, liudijantis to meto situaciją. Kai valstiečio savininkas P. Mėgotą prispaudė prie baudžiavos darbų, A. Vilis, norėdamas atgauti pagalbininką, rašė skundą savo bičiuliui J. Funkui, dirbusiam pas valdovą, kad šis tarpininkautų ir kad klebonas atgautų tokį reikalingą prūsų valstietį. Taip, padedant P. Mėgotui, iš vokiečių į prūsų kalbą (tarmę) buvo išverstas M. Liuterio „Mažasis katekizmas“, kurio pilnas pavadinimas - „Daktaro Martino Lutherio mažasis katekizmas vokiškai ir prūsiškai“.
Gyvenimo pabaigoje, visiškai apakęs, Vilis negalėjo atlikti klebono pareigų. Apsigyveno Karaliaučiuje ir Lyvenikės ligoninėje praleidęs paskutines dienas apie 1575 metus mirė.
Pabėtų arba Pabėčių parapija įkurta XIV a., tada pastatyta ir pati bažnyčia. XVII a. joje buvo įrengti vargonai, kuriuos 1766 m. restauravo Adamas Gotlobas Kasparinis. Bažnyčia 1800 m. restauruota.
Pabėtų bažnyčios griuvėsiai – baltistikai neįkainojama, sparčiai naikinama vertybė. Ji buvo labai suniokota sovietmečiu, čia įrengus trąšų sandėlį. Apleistuose griuvėsiuose vis dar galima išvysti senosios sieninės tapybos fragmentų ir išlikusią mozaikinių grindų dalį.
Šiandien vienintelis žinomas pasaulyje išlikęs su prūsiška raštija susijęs pastatas atrodo liūdnai, bet primena tolimą garbingą praeitį, o galbūt teikia viltį bendražmogiškajam suvokimui, bendradarbiavimui, lietuvių ir rusų tautų ateities susitaikymui - kol galutinai nesugriautas.
Algio Vaškevičiaus nuotraukose Pabėtų bažnyčia 2018 m.
Senoji Pabėtų bažnyčia iki 1945 m. (panoramio.com nuotrauka)
Parengė
Gintaras Skamaročius ir Algis Vaškevičius
