Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Prisimenant Mokytoją Oną Druseikaitę-Ruževičiūtę
2022-12-28

Minint Mažosios Lietuvos dieną, 2016 m. įteikti K.Donelaičio medaliai „Širdings brolau“ trims daug šiam kraštui nusipelniusiems žmonėms. Tarp nominantų komisija daugiausia balų skyrė, tuo metu jau dešimt metų lietuvių kalbos Karaliaučiaus krašte mokiusiai Onai Druseikaitei-Ruževičiūtei. Tada jinai sakė: „Šis apdovanojimas – tai didelė garbė ir įsipareigojimas“. 2018 m. Onutė mirė. Oficialiai – nuo sunkios ligos. Siūlome skaitytojams ir šiais laikais aktualų pokalbį su ja.

-        - Trumpai prisistatykite, ką esate baigusi, kokia buvo Jūsų darbinė karjera.

 

-        - Prieš septyniolika metų baigiau Šiaulių universitete rusų ir lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Savo studijas tęsiau Šiaulių universitete: baigiau gretinamosios kalbotyros, vėliau - švietimo vadybos magistrantūrą. Mokiausi ir dirbau tuo pačiu metu. Septynerius metus mokiau lietuvių kalbos Šiaulių rajono Šakynos mokykloje. Po to išvykau dešimčiai metų į Karaliaučiaus kraštą, kur iki šių metų rugsėjo dirbau Įsruties (Černiachovskio) pedagoginiame institute bei Vaikų ir jaunimo centre lietuvių kalbos mokytoja.

-       -  Nemažai metų atidavėte darbui Karaliaučiaus krašte. Kur ir ką dirbote, kaip atsidūrėte ten?

 

-       -  Į Karaliaučiaus kraštą atvykti pakvietė Lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Domėjausi lituanistinių mokyklų veikla, turėjau minčių lietuvių kalbos mokyti Latvijos Jelgavos miesto sekmadieninėje mokyklėlėje, bet likimas lėmė taip, kad atsidūriau Įsrutyje - tuometei Įsruties pedagoginei kolegijai reikėjo lietuvių kalbos specialisto. Pirmaisiais metais dirbau ne tik kolegijoje, bet ir Vaikų namuose, vėliau - 4-oje vidurinėje mokykloje, nuo šio spalio lietuvių kalbos pamokas vedu tik Įsruties Vaikų ir jaunimo centre.

-        - Su kokiais sunkumais susiduria lietuvių kalbos mokytojai šioje šalyje?

 

-       - Pastaraisiais metais Karaliaučiaus krašte lietuvių kalbos besimokančių moksleivių skaičius nemažėja, bet sumažėjo mokyklų, kur veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas. Anksčiau jie veikė 25-iose mokyklose, dabar – tik 17, pvz., Gastų (Slavsko) rajone lietuvių kalbos buvo mokoma 5-iose mokyklose, dabar nebėra nė vieno fakultatyvo ir ansamblio. Prieš trejus metus dirbo 24 lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai, dabar – 19, prieš penkerius metus iš Lietuvos važinėjo 13 mokytojų, dabar – tik 4. Didžiausia problema – mokytojų trūkumas, dirba tik entuziastai. Turint nedaug, pvz. 4 valandas, tenka dirbti papildomai, kad būtų galima paruošti mokinius lietuvių kalbos olimpiadoms, lietuviškos dainelės konkursams ar kitiems renginiams. Važinėjantys iš Lietuvos ne visada spėja grįžti tą pačią dieną, todėl tenka rūpintis nakvyne. Pensinio amžiaus mokytojams už darbo stažą srityje pensija nepadidėjo. Problemų yra daug, tad visiškai suprantama, kodėl lietuvių kalbos mokytojų skaičius katastrofiškai mažėja.

-        - Kas per tuos mokytojavimo metus šiame krašte Jums labiausiai įsiminė?

 

-      - Labiausiai įsiminė Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokinių olimpiados. Man teko rengti aštuonias olimpiadas: kurti scenarijus, užduotis, kartais rūpintis ir diplomų dizainu, kviesti meno kolektyvus (olimpiados svečiais yra buvę „Stalo teatras“ bei Vilniaus „Senamiesčio teatras“ ), organizuoti temines parodas ir užsiėmimus (karpinių, keramikos, knygų, piešinių ir kt.), susitikimus. Įsimintiniausia iš visų per tuos metus vykusiųjų liko 2014–ųjų metų Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms skirta lietuvių kalbos olimpiada - tuomet sulaukėme gausaus lituanistų būrio, kuriuos į Įsrutį atlydėjo Lietuvos Respublikos Seimo švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas. Svečiams parengėme ypatingą meninę programą, apjungusią muziką, šokį ir K.Donelaičio poeziją.

-        - Kaip apibūdintumėte savo moksleivius, kiek jiems svarbi ir aktuali lietuvių kalba?

 

-       - Mano mokiniai labai noriai mokosi lietuvių kalbos, lietuviškų dainų ir šokių. Šiemet pirmą kartą pamokėles pradėjau vesti pirmokėliams. Pradžioje lyg ir nerimavau, kad jiems bus per sunku, bet jau po pirmo mūsų susitikimo mano abejonės dingo. Žinoma, rašyti lietuviškus žodžius jiems dar sunku, bet vaikai labai greitai juos įsimena ir puikiai taria. Vyresnieji mano mokiniai domisi pačia Lietuva, su jais esame aplankę Kauną, Šiaulius, Palangą, Kintus. Lietuvių kilmės moksleivių tarp jų nėra daug, bet visi jie tampa nuolatiniais lietuvių kalbos olimpiadų dalyviais. 

-       -  Kaip reagavote sužinojusi apie Jums skirtą apdovanojimą? Ką jis Jums reiškia?

 

-       - Skirtas apdovanojimas – tai didelė garbė ir įsipareigojimas tęsti savo lituanistinę veiklą Karaliaučiaus krašte, burti bendraminčius naujiems švietimo ir kultūriniams projektams, kurių antrašte taptų apdovanojimo devizas – K.Donelaičio kreipinys „Širdings brolau“. 

Autoriaus nuotraukoje: O.Druseikaitė-Ruževičiūtė sako padėkos kalbą po apdovanojimo „Širdings brolau“ medaliu.

 

Algis Vaškevičius

 

 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt