Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Dievo ir artimo tarnystėje
2022-11-23

Kanauninko Anupro Gauronskio apaštalavimą Karaliaučiaus krašte apžvelgiant (pabaiga)

BRONIUS MAKAUSKAS, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, buvęs Lietuvos Respublikos konsulas Tilžėje

“Aš puikiai žinojau, kam darau šį darbą. Norėjau, noriu ir linkiu, kad tuose Dievo namuose būtų gera. Žmonėms svarbu ne architektūriniai elementai, bet kaip jie jaučiasi įėję vidun. Todėl kreipiuosi į Jus, į parapiją. Čia Jūsų šventovė, čia ir yra Jūsų dalis – ateikite, čia Jūsų namai… Dabar aš suprantu, kad Bažnyčios statyba nesibaigia uždėjus stogą, įrengus ją, sutvarkius aplinką, pašventinus. Tai yra begalybė – eiti tuo Keliu...”, - šiuos žodžius ištarė kunigas Anupras Gauronskas Tilžės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios 2000 m.  šventinimo metu.

O galėjo būti ir kitaip, jeigu ne tas "puikus žinojimas, ką darau". Apie tai tebyloja pats Anupras: "Kai išvyko lietuvis kunigas iš Tilžės, kilo klausimas, kas patarnaus katalikams. Buvo daug norinčių kunigų, nes bažnyčia nauja, ir klebonija yra, ir kur gyventi kunigams. Kalbuosi su vienu jaunu lenku, kuris jau buvo beveik paskirtas į Tilžę. Sakau jam: „Ten gyvena daug lietuvių, išmoki lietuviškai, kad galėtum jiems patarnauti jų kalba“. O jis man sako: „Kai aš ten dirbsiu, tai šv. Mišios bus aukojamos tik rusiškai“. Pagalvojau: rusiškai, o paskui gal ir lenkiškai. Ir paprašiau vyskupo T.Kondrusevičiaus, kad mane skirtų į Tilžę. Vyskupas sutiko, sakė, kad aš turiu pirmenybę pasirinkti, kadangi buvau pirmas katalikų kunigas, kuris pradėjo darbą šiame krašte“.

Klebonui buvo kuo džiaugtis. Pildėsi jo svajonės, ištirpo ir baimės. Tilžės Kristaus Prisikėlimo  bažnyčios šventinimo iškilmėse dalyvavo katalikų bažnyčios hierarchai su arkivyskupu T.Kondrusevičiumi priešakyje, buvo svečių iš Rusijos Federacijos, JAV, Kanados, Baltarusijos, Lenkijos. Lietuvai atstovavo tuometis Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, sveikinimo raštą atsiuntė Prezidentas Valdas Adamkus. Bažnyčia pastatyta  Lietuvos lėšomis bei vietos katalikų bendruomenės pagalba.

Visais atvejais sėkmę lėmė pavienių žmonių ar įstaigų vadovų supratimas ir parama kanauninkui tiek iš Lietuvos, tiek Vokietijos, tiek iš Rusijos Federacijos pusės. Taip Karaliaučiuje iškilo bažnyčia bei aplink ją - Maltos ordino pastatai, labdaros valgykla, ambulatorija, dantų gydytojų, socialinės pagalbos kabinetai. Elžbietos aplankymo bažnyčios korpusą pastatymui atvežė ir padovanojo vokiečiai iš Augsburgo, ją apmūrijo  darbininkai iš Lietuvos (šiauliečiai). Architektūrinę priežiūrą ir visus leidimus užtikrino Natalija Kopyčina-Lorens, viena pagrindinių “Kaliningradgraždanprojekt“ architekčių, mokslų daktarė. Ji profesionaliai dirbo ir prie Tilžės bažnyčios statybos.

Prie Tilžės bažnyčios atstatymo ypač daug prisidėjo prof. Vytautas Landsbergis, tuometis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas. Nuolatinę priežiūrą ir pagalbą statybai teikė tuomečio Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovas Remigijus Motūzas. Tai tik keli pavyzdžiai, daug  ką pasakantys apie žmogiškojo faktoriaus reikšmę svarbiems siekiams.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Tilžėje yra ne vien maldos namai, o kaip ir kitur prie kanauninko steigiamų parapijų bažnyčių ir koplyčių šalia apaštališkosios dvasinės veiklos bei patarnavimų telkiasi ir lietuvybės židiniai. Jie - savitas skolos grąžinimas kraštui, iš kurio gavome pirmąją lietuvišką knygą, kur į lietuvių kalbą XVI a. išversta Biblija, XVII a. parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pagaliau sukurta ir pasaulietinė lietuvių literatūra, puoselėjama lietuviškoji spauda. Tai kraštas, be kurio pagalbos  sunku įsivaizduoti lietuvių kalbos ir lietuviškumo išsaugojimą.

Paskiausias kanauninko A.Gauronskio įgyvendintas  didžiulis  užmojis - Lazdynų (Krasnoznamensko) katalikų bažnyčios statyba, kurią 2014 m. rugsėjo 14 d. pašventino iš Maskvos atvykęs vyskupas.

Suprantama, krašto šeimininkams ne visi kunigo А.Gauronskio darbai buvo priimtini, gal nesuprantami  ar a priori atmestini. Taigi buvo organizuoti skundai ir „jų pagrindu“ bandyта kunigą „išvietinti“. Vienas iš pavyzdžių - 1994 m.  balandžio 14 skundų paketas atkeliavo į Maskvą, o iš ten - pas Rusijos katalikų arkivyskupą Tadeušą Kondrusevičių. Jame buvo ir Irinos Kuznecovos, srities gubernatoriaus pavaduotojos, laiškas, kuriame  buvo parašyta : „ Kunigas A.Gauronskis sistemiškai užsiima nebūdinga bažnyčiai veikla, kuri kenkia regiono interesams. Jis palaiko ekstremistiškai nusiteikusias kaimyninės valstybės grupes, atlieka spaudimą parinkdamas visuomeninių organizacijų vadovus, rengia nacionalistinius Lietuvos jaunimo suvažiavimus... Laikome, kad būtina nedelsiant imtis priemonių atšaukiant kunigą Gauronskį iš Kaliningrado srities. Prašome pranešti apie naujo kunigo paskyrimą“ . Į tokį KGB stiliaus laišką arkivyskupas reagavo argumentuotai, dar patarė pasitaikius progai susitikti su laiško autore.

Tą klebonas padarė birželio 16-ąją - Rusijos Nepriklausomybės dieną pakviesdamas I.Kuznecovą į koplyčios Karaliaučiuje pašventinimą. Kvietimas buvo priimtas, I.Kuznecova atvyko, pasakė neblogą kalbą ir tuo būdu davė suprasti, kad ne ji buvo šio rašto iniciatorė. Politinė atmosfera čia sudėtinga, kunigas išmoko joje gyventi ir rodo pavyzdį kaip išlikti ištikimu Dievui, dvasinei Tėvynei ir artimui.

Kan. Anupras Gauronskis į Karaliaučiaus kraštą atvyko prieš dvidešimt septynerius metus. Tada atrodė, kad neilgam. Bet užsibuvo daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Jis subūrė lietuvius  ir kitų tautybių katalikus, sudarė sąlygas išpažinti tikėjimą, buvo tikras, kad Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir daugelio lietuvių kultūrai nusipelniusių žmonių žemėje prisikels užgesusi katalikybė ir lietuvybė. Kunigas rankų nenuleidžia ir toliau, tačiau pastebi, kad lietuvybė silpsta, o į bažnyčią ateina tik vyresni žmonės. Nebeliko ir to pakilimo, kurį ir šio krašto lietuviai išgyveno Lietuvos Atgimimo laikotarpiu.

Karaliaučiaus krašte gyvena apie aštuoniolika  tūkstančių katalikų. Jiems patarnauja dvidešimt vienas dvasininkas – tarp jų tik kunigas Anupras Gauronskis yra lietuvis, likusieji yra atvykę iš Lenkijos ar Baltarusijos. Lenkai kunigai mišias aukoja arba rusiškai, arba lenkiškai. Dirbdamas Karaliaučiuje, o vėliau ir Tilžėje kunigas A. Gauronskis tikintiesiems stengiasi patarnauti jų gimtąja kalba, dėl to pramoko ir lenkiškai.

Kunigo Anupro „valdos“ apima ne tik Tilžę, bet ir Skaisgirių (Bolšakovo), Ragainės, Lazdynų ir Gąstų parapijas. Jis ne tik aukoja Mišias, palydi į paskutinę kelionę, tuokia ir krikštija ar lanko parapijiečius namuose, bet ir stengiasi lietuviams įkvėpti meilę Lietuvai, kitų tautybių katalikams - savigarbos ir artimo meilės jausmus. Pastoraciniame darbe kunigui Anuprui talkina vikaras slovakas Milošas Krakovskis, padeda vienuolės, kurių viena - sesuo Liudmila Kolesova iš Rusijos Federacijos gilumos, kita - iš Seinų krašto lietuvių kilmės sesuo Maksimiljana.

O darbo yra per akis. Nemaža dalis šiame krašte gyvenančių lietuvių ne dėl savo kaltės vos suduria galą su galu, kai kurie jų turi kitų socialinių problemų. Bažnyčia ieško rėmėjų, kurie duotų lėšų maitinimui ar materialiai paremtų vargšus, benamius arba neturinčius darbo, renka ir skurstantiems išvežioja labdarą.

Kunigas A. Gauronskis sielojasi dėl lietuvybės padėties. Nors Lietuva nėra abejinga ir juntama tiek valdžios, tiek ir privačių asmenų parama ir dėmesys šiam kraštui, tačiau vietiniai lietuviai galėtų būti aktyvesni.

"Kai pradėjau dirbti šiame krašte, buvo lyg ir žmonių pakylėjimas. Į lietuviškas Mišias ateidavo daug daugiau žmonių. Dabar sulaukiame tik vyresniųjų. Jaunesni dažnai sukuria mišrias šeimas, o atžalos jau kartais krypsta į kitą pusę. Kartais net ir grynai lietuviškose šeimose tėvai su vaikais kalbasi rusiškai", – pasakojo kunigas Anupras.

Karaliaučiaus krašte padėties negelbsti  lietuvių kalbos fakultatyvai. Tiesa, Lietuva rengia įvairias stovyklas, etnokursus ir pan.  Kasmet vis mažiau vaikų mokosi katekizmo lietuvių kalba. Gal dėl to, kad ne visiems tėvams ši kalba labai rūpi, o dar atsirado ir savotiška konkurencija – lenkų ar vokiečių dvasininkai vilioja į savas parapijas, rengia ekskursijas, dovanas dalija.

Kunigas Anupras sako, kad jeigu būtų bent viena lietuviška mokykla, bent vienas  atskiras lietuviškas vaikų darželis, būtų viltis, kad lietuvybė neišnyks. Buvo pastangos įsteigti Tilžėje lietuvišką mokyklą, kuri būtų Lietuvos išlaikoma. Matyt, nenuoseklios jos buvo, be garantijų, įtikinančių tėvus. Žmonės, matyt, linkę krypti ten, kur ramiau, saugiau, naudingiau. Paklaustas, ar čionykščiai lietuviai žino apie gyvenusius didžiuosius tėvynainius, apie jų nuveiktus darbus, iš kurių gal galėtų semtis stiprybės, kunigas Anupras atsako: "Pasakoju lietuviams apie Donelaitį, Mažvydą, apie Tilžėje kadaise klestėjusią lietuvių kultūrą. Žmonės išklauso, lyg ir supranta, tikimės rezultatų ateityje".

Žvelgiant į Karaliaučiaus krašto ateitį lietuvio akimis, perspektyvos nelinksmos, tačiau kunigas A. Gauronskis sako, kad rankų nuleisti nevalia, juk būta sunkesnių laikų. Kanauninkas Anupras džiaugiasi gera kaimynyste ir bendradarbiavimu su Lietuvos Respublikos konsulatu, kuris įsikūręs čia pat jo valdų pašonėje. Už nuopelnus šis dvasininkas 1997 metais apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio  Gedimino penkto laipsnio ordinu bei Lietuvos tūkstantmečio medaliu.

Šio dvasininko sielovados ir visuomeninė veikla kelia žmonių, ir ne vien tikinčiųjų pagarbą ir susižavėjimą  ne  tik Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte,  bet ir JAV, Švedijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse.

Šį trumpą rašinį  apie nepaprasto kilnumo ir jautrumo dvasininką pravartu užbaigti jo paties parašytais žodžiais: “ …Tada, kai prieš daugelį metų iš architektų brėžinių Karaliaučiaus žemėje į dangų kilo gotikinės raudonų plytų bažnyčios, niekas nežinojo, kokį likimą joms ir tiems, kurie tose šventovėse melsis, ves į jas savo vaikus, ruošė XX amžius, kokie sukrėtimai ir netektys jų visų laukia. Nebuvo žinoma, kad jos taps neregėto žmonijos istorijoje, viską naikinančio karo liudininkėmis, o paskui ilgiems dešimtmečiams čia nutils giesmės, vargonai ir varpai, pasitikdavę kiekvieną žmogų, atėjusį į gyvenimą, šildę jų sielas šioje žemėje, o išmušus paskutinei valandai, palydėdavę į Amžinybę.

Visa tai jau tolima istorija. Tačiau jos ratas apsisuko ir šiandien bažnyčios, jų parapijos vėl gyvos, nes amžinai gyvas jose skleidžiamas tikėjimo žodis. Bažnyčia gyva, nes jos įkūrėjas amžinas. Visada buvo dvasininkų, pasauliečių, kurie nesutiko su praradimais, tikėjo, kad viltys anksčiau ar vėliau išsipildys ir darė viską, kad jos neužgęstu. Tai akivaizdu.

Iš naujai pastatytų šventovių sklindanti tikėjimo šviesa daro žmones tauresnius, geresnius vieni kitiems ir stiprina jų dvasią “.

Dieve duok, kad šį apaštalavimo moto suprastų kuo daugiau šio krašto gyventojų, valdžių atstovų ir kultūros veikėjų - tada tapsime vieni kitiems pakantūs, tolerantiški ir bičiuliški. 

Literatūra:

1. Gauronskai. Sena žemaičių giminė. Akmenė, 2012. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T1, Vilnius, 2000.

2. Makauskienė Ž. Donelaičiui su būrais turbūt buvo lengviau // Aušra. Punskas, 2012, Nr. 11.

3. B.Makausko interviu su kanauninku Anupru Gauronskiu 2014-2016 m. (asmeninis autoriaus archyvas)

 

Parengė Algis Vaškevičius

 

 

 

 

 


 

 
 

 

Sprendimas: www.arius.lt