|
|
Menininkė Kristijoną Donelaitį įamžina tekstilės darbuose
2022-11-16
 Dailininkė Jūratė Buožienė gimė Šiauliuose, baigė Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, o 1985 metais sukūrė autorinę tekstilės marginimo techniką, kuria ne kartą įamžino ir Kristijoną Donelaitį bei jo kūrybą.1988 m. ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Povilo Stravinsko fortepijono klasę, dirba fortepijono mokytoja Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje. Ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, meno kūrėja, nuo 2012 metų surengusi personalinę parodą “Dingę prūsai” Kačerginės kultūros centre, Joniškio kultūros centre ir kitur, taip pat personalinę parodą “Donelaitis” Kačerginės kultūros centre, įvairiose šalies bibliotekose, buvo surengusi personalinę parodą „Vandens formos” Adomo Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje ir Rusnės salos etnokultūros centre.
Jai nesvetima ir edukacinė veikla – J.Buožienė 2018 metais surengė kaligrafinį performansą „Dingę prūsai“ Šiaulių dailės galerijoje, 2018-aisiais skaitė paskaitą “Atrask Donelaitį” Dovilų mokyklos mokiniams, 2018 metais su paveikslų ciklu “Donelaitis” dalyvavo renginyje, skirtame Vydūno metams Kintuose, paskaitą apie K. Donelaičio asmenybę 2018 metais skaitė Kintų pagrindinės mokyklos vyresnių klasių mokiniams, dalyvavo K. Donelaičio raštų skaityme Buikų kaime.
Jos paveikslai eksponuoti Žemaičių dailės muziejuje Biržuvėnų dvare, Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje, valstybiniame psichikos sveikatos centre, Antakalnio bibliotekoje, Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje ir kitur. Autorę kalbinome apie jos susidomėjimą K.Donelaičiu ir jo įamžinimą dailės darbuose.
 - Esate ir muzikė, ir dailininkė. Kaip suderinate šiuos talentus ir veiklas?
- Mokiausi fortepijono specialybės S.Šimkaus aukštesniojoje mokykloje, Lietuvos muzikos akademijoje. Medžiagų marginimas lydi mane visą gyvenimą – prasidėjo nuo rūbų (nes juk reikėjo ką nors įdomesnio apsirengti), o kai pasidarė per mažai ploto pasakojimui – atėjo laikas paveikslams. Paveiksluose pritaikau muzikos akademijoje įgytos žinias: ritmas, dinamika, polifonija, forma, pagrindinės ir šalutinės temų pokalbis - viskas tinka tiek muzikai, tiek vaizduojamajam menui.
Įsimintinos maestro Povilo Stravinsko pamokos liepia siekti ne tik garso, bet ir vaizdo skambesio. Nepersaldinti, jokių „odesų“, jokių nereikalingų judesių, tik tiek, kiek reikia – ir palikti žiūrovui pabaigti mintį.
- Naudojate originalią tekstilės marginimo techniką. Kuo ji ypatinga?
- Audinio dažymo būdą, kai išgaunami konkretūs vaizdai ir kontūrai, sugalvojau, norėdama surišti ciklameno žiedą. Tai buvo taip seniai, senų senovėje, kai dar nebuvo interneto, televizija skelbdavo optimistines žinias, o knygas kopijuodavo benzinu kvepiančiais aparatais.
Naujienos iš kito pasaulio sunkiai prasiskverbdavo, todėl visi tekstilės marginimai buvo vadinami batika. Dabar aišku, kad tai panašiau į shibori, tie-dye ar plangi. Dažymo principas tas pats – reikia neleisti dažams patekti į tas audinio vietas, kur turi atsirasti koks nors vaizdas. Tai daug laiko ir kruopštaus darbo reikalaujantis būdas: prieš dažant medžiagą, ant jos nupiešiu paveikslą, vėliau daigstau, siuvinėju, raišioju, glamžau ir lankstau. Paskui visą tą suraišiotą raizginį nardinu į verdančių dažų katilą - štai jau pusė darbo.
Dabar belieka laiku ištraukti nudažytą medžiagą ir labai greitai atvėsinti, fiksuoti dažus, ir – ilgiausias darbelis – atsargiai viską išpainioti, atrišti, nukarpyti, išardyti siūlus, tuo pačiu metu vis skalaujant šaltame vandeny ir stipriai skalbiant ūkišku muilu. Jei dažau keliomis spalvomis – viskas kartojasi dar kartą. Sustoti vidury darbo negalima, todėl dažymo procesas prasideda anksti ryte, kad vakare jau galėčiau pakabinti paveikslą džiūti. Kai „išviriau“ savo pirmą paveikslą, negalėjau atsidžiaugti, - tiek netikėtų šešėlių ir raštų gavau dovanų šalia savo siuvinėtų žmogeliukų, o medžio vidury – širdelė, kurios nesiuvinėjau ir nerišau. Kiekviename paveiksle būna tokių mažų stebuklų, ir kiekvieną kartą, išraišiodama medžiaga, jų laukiu.
- Jūs sukūrėte darbų ciklą „Donelaitis“. Kaip kilo šio ciklo idėja, su kokiais iššūkiais susidūrėte?
- Paveikslų ciklas „Donelaitis“ buvo skirtas 300-osioms lietuvių poeto gimimo metinėms. Artėjant tokiam solidžiam jubiliejui, Lietuvoje kilo susidomėjimas K.Donelaičiu, vyko diskusijos, skaitymai, ir taip pasirodė trapu, kad tiek mažai likę liudijimų apie tokį iškilų žmogų - tik laiškų nuotrupos, bažnytiniai įrašai, per stebuklą nesudegę poezijos nuorašai. Apie kitus poeto talentus – mechaniką, klavesinų gamybą, sodininkystę, muzikos kūrybą – beveik nieko... Šeima – irgi paslaptis, nors brolis Frydrichas padirbo pirmą fortepijoną Prūsijoje. Noras išgirsti tą dingusią Donelaičio muziką ir paskatino mane sukurti paveikslus, atkartojančius įsivaizduojamas nežinomos muzikos formas, atgyjančias Prūsijos žemės spalvomis. Tai ir visi „Donelaičio“ ciklo paveikslai – lyg su klausimu– o ką dar būtų sukūręs Donelaitis, jei ne karas, gaisras, amtmonas Ruigys?
- Esate skaičiusi paskaitą „Atrask Donelaitį“, taip pat skaičiusi jo kūrybą viešai. Kaip ir kodėl apskritai susidomėjote K.Donelaičiu?
- Toje pačioje pasaulio kryžkelėje, kur kadaise gyveno prūsai, prieš tris amžius gimė Kristijonas Donelaitis, žmogus ne pagal šio pasaulio madą, daugeliu talentų apdovanota asmenybė. Tai įsimintinai datai paminėti sukurtas paveikslų ciklas „Donelaitis“ – tarsi „Dingusių prūsų“ tąsa. Mažosios Lietuvos žemėje dar daug paslėptų istorijų, laukiančių savo eilės būti atskleistoms. Man ir Donelaitis – didelė paslaptis. Neįtikėtinų gabumų žmogus, įstrigęs istorijos atplaišoje, besistengiantis išplaukti iš klampaus buities liūno ir leidžiantis sielai atsikvėpti kurdamas. Koks turėjo jaustis vienišas tarp būrų, šveicarų, valdininkų tas hegzametro meistras,- aprašė juos, bet iš jų nieko nesiskolino – nei liaudies dainų, nei pasakų. Tik buitis ir gamta, kuri tą buitį taurina.
Pristatydama parodas laukiu žmonių reakcijos – o kas jiems yra Donelaitis? Ypač įdomios šiuolaikinių vaikų mintys apie pasakėčias, atspindinčias to meto dorovines ir moralines nuostatas. Skaitymai – taip pat parodų pristatymo dalis, - taip įdomu klausytis, kaip kiekvienas žmogus Donelaitį kitaip skaito.
- Dar vienas jūsų darbų ciklas – „Dingę prūsai“. Kodėl jums artima Mažosios Lietuvos tema?
- Paveikslų ciklą “Dingę prūsai” kūriau remdamasi istorinių raštų žiniomis. Prūsijos žemės netikėtas ir keistas likimas jau seniai nedavė ramybės - tokia lyg nutrypta tautų judėjimo tai į rytus, tai į vakarus stotis. Kartais kažkieno ilgiau apgyvendinama, bet ir vėl po kurio laiko negailestingai nušluojama kokios nors negandos. Tokia graži, derlinga žemė, apsupta vandenų. Kelionės po Karaliaučiaus sritį metu niekaip nepaliko liūdnas įspūdis iškirsto parko: nors medžių daug, gamta atsiima teritorijas. Didžiulio civilizacijos sluoksnio išnykimas. O gal taip ir turi būti?
Algis Vaškevičius
"Tolminkiemis"
"Žiemos rūpesčiai".
|
